„Lapkričio pirmoji – Visų šventųjų diena yra nepaprastai stipri savo dvasine įkrova, nes vieną dieną minimi visi šventieji“, – kalbėjo Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis.
Paniuręs ruduo, šlapiais lapais pasidengę šaligatviai ir ilgėjantys vakarai, nori to ar nenori, verčia prisiminti rimties dienas, kai lankysime kapines, degsime žvakeles ir prisiminsime mirusiuosius. Tačiau ar mes teisingai suprantame dviejų pirmųjų lapkričio dienų reikšmę?
Pasak klebono R. Baltrušaičio, Lietuvoje painiojamos dvi skirtingos šventės: Visų šventųjų diena, kuri būna lapkričio pirmąją, ir lapkričio antrąją minima Vėlinių diena.
Tie, kas krikštyti pagal katalikų tradiciją, turi su krikštu gautą šventojo vardą, o su juo žmogus įgauna šventąjį globėją. Dar vienas šventas vardas suteikiamas sutvirtinimo metu. Taigi, lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną – žmogui atsiranda ypatinga galimybė prašyti užtarimo savo dangiškųjų globėjų.
„Visų šventųjų diena yra džiugi, labai šviesi diena. Tądien liturginėje kunigų aprangoje dominuoja balta arba net auksinė spalvos, simbolizuojančios džiaugsmą“, – teigė klebonas. Pasak jo, net sudėtingais bažnyčiai ir pasauliui laikais, kai bažnyčia buvo persekiojama, buvo žmonės, kurie gyveno skleisdami tikėjimo tiesas ir buvo paskelbti šventaisiais. „Tai ne tik popiežiai, kunigai, ne tik vienuoliai, tai ir pasauliečiai, jauni žmonės, net vaikų yra paskelbtų šventaisiais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šventieji gyvena ir dabar tarp mūsų“, – teigė R. Baltrušaitis. Todėl Visų šventųjų diena turi kelti džiaugsmą ir tikėjimą.
Deja, žmonės, net ir vadinantys save praktikuojančiais katalikais, lapkričio 1-ąją daugiausia plūsta į kapines, nešini gedulo atributais, nors tikroji mirusiųjų paminėjimo diena yra lapkričio 2-oji – Vėlinės.
Tai – mirusiųjų atminimo diena. Tačiau neretai ji virsta gyvųjų tarpusavio lenktyniavimu: kas gražiau prižiūrėjo kapus, kas daugiau žvakių uždegė, kieno gėlės gražesnės ir dar daug kitų nereikšmingų smulkmenų, susijusių su materialių vertybių garbinimu.
„Būtų labai gerai, kad žmonės nepamirštų pasimelsti už artimą mirusįjį. Juk svarbu ne tik dalyvauti mišiose, bet ir pasimelsti už mirusįjį prie kapo“, – priminė R. Baltrušaitis.
Žvakė jau seniai yra tapusi neatsiejamu Vėlinių atributu. Anot klebono, bažnyčioje prieš Vėlines net šventinamos žvakės, nors tradiciškai tai turėtų būti daroma per Grabnyčias, vasario 2 dieną. Tačiau, kunigo R. Baltrušaičio manymu, ant kapo uždegta palaiminta žvakė įgauna maldos prasmę.
„Tiesą sakant, man gražu žvakės kapinėse, bet kai nesimato net kapo per žvakes, tai jau problema“, – savo nuomonę išsakė dvasininkas.
Jo teigimu, natūralu, kad žmonės nori parodyti dėmesį mirusiems artimiesiems, bet nereikia perlenkti lazdos. „Nori parodyti dėmesį, tai parodyk: uždek žvakę ar dvi, padėk gėlę ir pasimelsk“, – patarė kunigas.