Šeimos meilės užteko ir saviems, ir globojamiems vaikams: „Jie visi – mūsų gyvenimo šviesuliai“

Alytaus rajone gyvenančių Linos ir Jono Vertinskų širdyse meilės tiek daug, kad jos užteko ne tik saviems, bet ir globojamiems vaikams. Šiandien vyras ir žmona džiaugiasi, jog užaugintos atžalos gyvena dorai, yra darbščios, o į namus jau suguža ne tik vaikai, bet ir būrelis anūkų.

„Vaikai – mūsų gyvenimo džiaugsmas, šviesuliai. Visuomet jų laukiame atvykstant. Net ir nebūdami kartu, regis, jaučiame tą jungiantį tarpusavio ryšį“ , – apie šeimą, kaip didžią vertybę, kalbėjo Miroslavo seniūnijoje, Remeikių kaime, gyvenantys Vertinskai. 

Simboliška, kad su jais kalbėjomės būtent gegužę – šeimos mėnesį. Sutuoktinių patirtis verčia susimąstyti apie kartais nelengvus, bet gyvenimui visai kitų spalvų suteikiančius sprendimus, apie į šeimos sąvoką telpančias vertybes.

Lina ir Jonas patys susilaukė dviejų atžalų – dukters ir sūnaus. Šie jau taip pat sukūrę šeimas: sūnus turi šešis, o dukra – du vaikus, tad pas senelius dažnai atvyksta ir anūkai.

Kai savi vaikai užaugo ir išėjo iš namų, Lina ir Jonas Vertinskai savo širdis, namų duris ir gyvenimus atvėrė trims globojamiems vaikams. 

„Ėmėmės globoti dvi mergaites ir berniuką. Visi jie buvo iš tos pačios šeimos – dvi sesės ir brolis. Vaikai buvo atsidūrę vaikų globos namuose, yra matę visko. 

Mes pažinojome ir jų tėvus, kurie pas mus dirbo, stengėmės, kad žmonės atsistotų ant kojų, skyrėme sodybą, jog gyventų kartu, augintų vaikučius, bet deja, jų likimas vis tiek nesusiklostė taip, kaip norėtųsi, gyvenimo būdo nepakeitė.

Tad jų vaikus mes priėmėme pas save. Meilę po lygiai dalijome kiekvienam, tiek saviškiams, tiek globojamiems. Jie visi – mūsų mylimi vaikai, “, – pasakojo Vertinskai.

Nei Linai, nei Jonui dėl globos dvejonių nekilo. Vaikus jie jau buvo spėję pažinti, ne kartą jiems suteikę laikiną prieglobstį nuo kasdienybės negandų. Šeima juos lengvai priėmė ir suteikė viską, ką tik galėjo.

„Šiuo metu su mumis gyvena jau tik vienas vaikas, kuris dar lanko mokyklą. Tai – globojamas jaunuolis, paauglys. Kiti jau palikę namus – kas mokosi, kas dirba“, – sakė L. Vertinskienė.

Ji su vyru verčiasi ūkininkyste, laiko daugybę karvių, prieauglio, namuose darbo tikrai netrūksta, tačiau šeima jo nesibaimina. Darbštumo mokė ir vaikus, kurie ir dabar nebijo ūkio darbų, mielai padeda tėvams. 

„Visus auginome dorais, sąžiningais žmonėmis. Manome, tėvai savo vaikams visuomet linki geriausio, bet susiklosto visaip. Džiaugiamės matydami, kad vaikai perėmę mums svarbias vertybes“, – kalbėjo Lina ir Jonas.

Rugpjūčio mėnesį jie švęs 40 metų santuokos jubiliejų. Paklausta, kur toji laimingos santuokos paslaptis, šeima juokavo, kad ūkininkai – patys pastoviausi žmonės – sieja karvės, ūkis, tai kaip čia vienas nuo kito pabėgsi.

„O jei rimtai, pas mus, kaip ir visur, nėra namų be dūmų. Pasipykstame, parėkiame, išsakome, kas ant širdies, susitaikome ir toliau viena kryptimi važiuojame. Visa tai žmogiška. Remiamės vienas į kitą, palaikome ir nejuntame, kaip tie metai bėga“, – pasakojo moteris.

Nors Vertinskai gyvena kaime, ūkiškai, kur darbų – apstu, šeima sako, jog reikia rasti laiko ne tik dirbti, bet ir mėgautis gyvenimu. Tad sutuoktiniai noriai vyksta į keliones, dalyvauja ir kultūrinėse veiklose. 

Lina ir Jonas šoka Miroslavo liaudies šokių kolektyve „Svirtis“, yra aktyvūs Parėčėnų kaimo bendruomenės „Mažoji sodybėlė“ ir bendruomeninės organizacijos „Dainavos kaukas“ nariai.

„Esame pozityvūs ir aktyvūs žmonės. Sėdėti vietoje – ne mums. Mėgstame bendrauti, kalbėtis. O kai į namus sugrįžta vaikai, anūkai, tai visas tas šurmulys teikia neapsakomą laimės ir pilnatvės jausmą“, – sakė Lina ir Jonas Vertinskai. 

Asmeninio albumo nuotr.