Retu vardu pavadinta Makniūnų bibliotekininkė Berūta Sadauskienė 40 metų paskyrė kultūrai ir žmonėms

Makniūnų bibliotekos duris jau beveik keturiasdešimt metų atveria reto vardo savininkė Berūta Sadauskienė – žmogus, kuriam biblioteka yra daugiau nei darbo vieta. Tai yra jos gyvenimo dalis, vieta, kur ji sujungė technologijas, kultūrą ir bendruomenę į vieną darnią visumą. Per šį laiką ji paliko gilų pėdsaką ne tik bibliotekos, bet ir viso Alytaus rajono gyvenime.

Jos darbas Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Makniūnų filiale prasidėjo 1985 metais. Iš pradžių baigusi Marijampolės (tuomet Kapsuko) kultūros mokyklą, kurioje įgijo klubinio darbuotojo ir saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikaciją, ji jau tada susipažino su bibliotekoje naudojamais katalogais, kartotekomis, knygų klasifikavimu ir renginių organizavimu. Ši patirtis – pagrindas būsimai veiklai.

„Man biblioteka – tai ne tik knygų namai, bet ir vieta, kur galima kurti, augti ir dalintis žiniomis“, – sako Berūta, prisimindama pirmuosius darbo metus.

Per savo ilgametę karjerą moteris nuolat tobulino žinias ir prisitaikė prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Ji įgijo tarptautinį Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimą (ECDL), išklausė daugybę mokymų, skaitė knygas ir dirbo prie kompiuterio, ieškodama idėjų renginiams, projektams ir parodoms. 2001–2009 metais ji parengė ir įgyvendino net septynis projektus, kurių dėka biblioteka praturtėjo nauja technika – televizoriumi, muzikiniu centru, fotoaparatu ir kitais reikalingais įrankiais. Jos iniciatyva buvo sukurta fonoteka ir žaisloteka, o bibliotekos fondas papildytas vertingomis knygomis.

Bibliotekininkės veikla nėra vien tik apie knygas. Ji aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, organizuoja renginius, bendradarbiauja su vietos mokyklomis, seniūnijomis ir kultūros darbuotojais. Ji inscenizavo kūrinius pagal Maironio „Jūratę ir Kastytį“, S. Maršako „Katės namus“, A. Kairaitienės „Knyga suranda draugą“ ir kitus. Tokios iniciatyvos praturtino bibliotekos veiklą ir leido vietos žmonėms labiau įsitraukti į kultūrinį gyvenimą.

„Biblioteka – tai vieta, kur žmonės susitinka, auga, dalijasi savo išgyvenimais. Tai kultūros židinys, kuriame dera tradicijos ir modernumas“, – teigia bibliotekininkė Berūta.

Svarbi darbo dalis – socialinė atskirtis. Ji asmeniškai rūpinasi, kad knygos pasiektų tuos skaitytojus, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali atvykti į biblioteką. Jos dėka žmonės, gyvenantys atokiau, gali jaustis svarbūs ir reikalingi. Tokią veiklą ji vadina ne tik darbu, bet ir galimybe pažinti vietos žmones bei jų istorijas.

Nepaisant to, kad bibliotekos aplinka keičiasi, Berūta tiki, jog knygos puslapių šiurenimas ir spaustuvės dažų kvapas niekada nepraras savo žavesio. Ji siekia, kad biblioteka būtų daugiau nei knygų lentynos – tai būtų vieta, kur žmonės susitinka, dalijasi idėjomis, mokosi ir leidžia laisvalaikį. Jos tikslas – išlaikyti pagarbą knygai ir tradicijoms, tuo pačiu atverdama duris naujovėms.

Negalvokite, kad ši moteris „gyvena“ bibliotekoje, ji taip pat mėgsta gamtą, pažintines keliones, gėles ir laiką, praleistą su šeima. Jos namų kieme žydi įvairiaspalvės gėlės, o ant lentynų – jos mėgstamiausios knygos, kurios įkvėpė ne tik darbui, bet ir gyvenimui. „Mano mėgstamiausias autorius yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Jo kūryba mane lydi nuo jaunystės, ypač romanas „Altorių šešėly“. Tai knyga, kuri skatina susimąstyti apie žmogaus kelią, vidinį pasaulį“, – pasakoja ji.

Bibliotekininkės Berūtos nuopelnai ne kartą buvo įvertinti. Ji pirmoji tarp bibliotekininkų 2002 metais pelnė Kultūros ministerijos padėką ir premiją už darbų įvertinimą. Be šio pripažinimo, ji gavo daugybę padėkų už aktyvų ir reikšmingą darbą. Tačiau jai svarbiausias įvertinimas yra skaitytojų šypsenos, pokalbiai gatvėje ir renginių dalyvių nuoširdumas.

Jos organizuojami tradiciniai renginiai, tokie kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dienos protmūšiai, edukacijos, parodos, rašytojų ir menininkų susitikimai, tapo neatsiejama bendruomenės gyvenimo dalimi. Be to ji pabrėžia, kad „juodas“ darbas rengiant protmūšį atitenka Raitininkų bendruomenės pirmininkui Juozui Adomaičiui. Daug dėmesio ji skiria ir vietos kraštotyrininkų darbams, pavyzdžiui, Vlado Ulčinsko knygoms apie Raitininkų kraštą.

Moteris tiki, kad biblioteka yra ta vieta, kuri skleidžia gėrį, šilumą ir kūrybiškumą. Ji džiaugiasi praleistais metais bibliotekoje, nes žino, kad jos darbas paliko prasmingą pėdsaką.

„Niekada nelipau per galvas, visada stengiausi rodyti kitus, kviesdama spaudos atstovus ar dalindamasi savo jėgomis“. – pasakojo Berūta.

Šiandien ji su dėkingumu žvelgia į praeitį ir su optimizmu – į ateitį, linkėdama visai bibliotekų bendruomenei kasdien ieškoti ir atrasti naujų galimybių.

*Viešosios bibliotekos kolektyvui kilo smalsumas – kodėl jų kolegės, bibliotekininkės, vardas Berūta nėra randamas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose? Moters vardas itin retas, todėl natūraliai kilo klausimas apie jo kilmę.

„Gimiau ir kurį laiką gyvenau Kaliningrado srityje, Nemano rajone, Tušino kaime. Kai 1960-ųjų vasario 14 dieną buvo tvarkomi mano gimimo metrikai, raštingumo lygis tuomet nebuvo aukštas, tad galbūt mano tėvai norėjo mane pavadinti Birute, tačiau rusiškai mano vardą užrašė taip, kaip nugirdo. Vėliau, kai Lietuvoje dariausi pasą, išvertus iš rusų kalbos, mano vardas tapo Berūta,“ – pasakoja bibliotekininkė.

Bibliotekininkė priduria, kad, nepaisant vardo rašybos, ji visuomet jautėsi ta pati: „Kaip bepavadintų, svarbiausia, kad aš esu aš“.