Alytaus rajone, Spernios kaime, gyvenančio Vito Gudelevičiaus sodybos tiesiog neįmanoma nepastebėti. Pravėrus vartus, regis, patenki į namelį iš pasakos – aplink daug ryškių, šviesių spalvų ir kitų žaismingų detalių, kurioms šeimininkas atrado tinkamą vietą sodybos teritorijoje. Pravažiuojantys žmonės neretai stabteli, o kartais netgi užeina pasisveikinti. Vitas svečius maloniai sutinka ir noriai papasakoja apie sodybą. Vyras sako, kad visų nuomonės skirtingos, tačiau pačiam čia – gera ir jauku.
Simno seniūnijoje gyvenantis V. Gudelevičius aplinką išpuoselėjo savomis rankomis, nenuilstant nuo ryto iki vakaro. Pasak jo, net ir neskiriant didelių investicijų, galima sukurti ką nors gražaus. Aišku, reikia turėti fantazijos, išmanyti skirtingus amatus ir nebijoti fizinio darbo.
Viskas – savų rankų dėka
Anksčiau Vitas yra dirbęs įvairius skirtingus darbus – staklių, baldų, metalinių konstrukcijų gamyklose. Sako, kad visko per savo gyenimą išmoko. Likimas taip susiklostė, kad gyvena vienas, tad ir sodyboje sukasi kaip įmanydamas.
„Žinote, juokauju, kad aš viską moku, ir valgyti skaniai gaminu, tik vaikų gimdyti nemoku“, – juokavo Alytaus rajono gyventojas. Jis teigė net nejaučiantis, kaip praeina diena, nes ką veikti sodyboje – į valias.
Čia, kiekviename kampelyje, rodos, vis kas nors įdomaus sukurta, išgalvota. Net pavėsinėje – minkštasuoliai, užuolaidos, šviestuvas – lyg kambaryje.
Lauke – gėlynai, paties nudažyti akmenėliai, gyvūnų skulptūrėlės, išpuoselėti takeliai, fontanėlis.
V. Gudelevičius teigia esantis gamtos vaikas. Net ir dabar, turėdamas butą Kaune, vyriškis vis tiek savo dienas leidžia Dzūkijos kaime.
„Kaune dirbau daug metų, bet kaskart savaitgaliais vis sugrįždavau čia, į tėviškę. Taip pamažu ir ėmiau tvarkytis, kurtis. Labai nemėgstu betvarkės, tad stengiuosi, kad būtų tvarkinga, gražu“, – pasakojo Vitas.
Anot jo, gyvenimas mieste niekada netraukė, norėjosi būti gamtos apsuptyje, ramumoje. Sodyboje, nors darbuojasi nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, jis pailsi, ir teigia, kad jėgų atsiranda tarsi savaime.
Energijos užtaisas – judėjimas
„Visą gyvenimą daug judėjau. Niekada neužsisėdėjau. Dar senais laikais, kai dirbau Kaune, tai pas seserį atbėgdavau pėsčiomis. Ji gyveno 12 kilometrų atstumu. Nubėgadvau, pas ją išsiprausdavau, o paskui namo grįždavau taksi. Ir taip per savaitę du kartus. Į darbą keturis kilometrus taip pat bėgdavau, nenorėdavau grūstis tarp žmonių autobusuose. Jei kas norėdavo pavežti, atsisakydavau“, – kalbėjo V. Gudelevičius.
Jo nuomone, jei žmonės atrastų laiko daugiau pajudėti, pasportuoti, tai kiekvieno savijauta būtų kur kas geresnė, net ir sulaukus garbaus amžiaus sumažėtų skausmų. Vitas iki šiol pasportuoja, atlieka tempimo pratimus ir besistebintiems, iš kur tiek jėgų, atsako, kad besisukdamas sodyboje jaučiasi kuo puikiausiai ir net neturi laiko, kada skųstis ar galvoti apie negalavimus.
„Kievienas esame ne geležinis, bet laikausi, judu, nuolat galvoju, ką dar įdomaus čia sukūrus, sumeistravus. Galvoje neužleidžiu vietos negatyvioms mintims. Tik kad reikiamų medžiagų būtų, tai gali visko prigalvoti“, – kalbėjo sodybos šeimininkas.
Jis tvirtino apie savo sodybą sulaukiantis įvairių nuomonių, tačiau juk negali visi žmonės būti vienodi ir visiems patikti tie patys dalykai. Kiekvienas kuriasi kaip išmano ir kaip jam atrodo tinkama. O sulaukęs komplimentų – džiaugiasi, kad kitiems taip pat gražu ir malonu čia būti.
Kūrybinės mintys ateina spontaniškai
Kaip pasakojo Vitas, jis niekuomet neturi išankstinės vizijos ar planų, kaip viskas turėtų atrodyti, idėjos kyla spontaniškai, ir taip, žingsnis po žingsnio, susidėlioja bendras vaizdas. Vyriškis ir pats nežino, kaip tos kūrybinės mintys atsiranda, tačiau neneigia, kad matyt, kažkiek to kūrybiškumo sieloje yra, mat jis dar ir groti akordeonu moka, neretai pakoncertuoja giminaičiams, nemažai metų muzikavo ir vestuvių šventėse.
O kalbant apie sodybos aplinką, Alytaus rajono gyventojas teigia, kad darbų likę dar labai daug. Ir gėlynus reikia pakeisti, mažuose kampeliuose apsitvarkyti, o kitur išvis viską kitaip perdaryti.
Paklaustas, ar važiuoja kur nors pailsėti, Vitas pasiūlė: „einame, parodysiu savo „vilą“. Ir pliažą turiu“.
Kiek tolėliau nuo sodybos, paėjus laukais, vyriškis išties prie upelio įsirengęs savotišką poilsiavietę. Čia yra liepteliai, tiltelis, lauko staliukas su suoleliu, pirtis, o taip pat ir pašiūrė, kurią Vitas savaip „rekonstravo“ ir įrengė šventėms, pasisėdėjimams tinkančią patalpą, galinčią sutalpinti dvidešimt žmonių. Joje yra ir nedidelė scena, ant kurios vyriškis pagroja svečiams. Ir viskas padaryta savomis rankomis! Čia, visiškoje gamtos ramumoje, V. Gudelevčius ilsisi.
Pasak jo, į jo sodybą žmonės įprastai daugiau dėmesį atkreipia žiemos metu, nes tuomet Vitas savo namus papuošia daugybe švytinčių lempučių.
„Kaimynė teiravosi, kaip bus šiemet – juk elektra tokia brangi. Tai sakiau, kad lemputės žibės tik per Kučias, Naujuosius metus ir per Tris karalius“, – atsisveikindamas sakė humoro nestokojantis Dzūkijos gyventojas.
