Antosė Urbelionienė lapkričio 10-tą dieną šventė devyniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Moteris pasakojo, kad per visą savo gyvenimą ligoninėje gulėjo tik vieną kartą, o ir dabar jaučiasi sveika, tik negali vaikščioti.
„Pirčiupiuose gimiau, užaugau, ištekėjau ir visą laiką čia gyvenau. Per visą gyvenimų ligoninėje gulėjau tik vieną kartą. Gal būčiau ir sveika, tik kad negaliu vaikščioti”,- pasakojo senolė.
Jubiliatės pasveikinti tądien susirinko beveik visa gausi šeima – vaikai, anūkai, proanūkiai, kiti giminaičiai. Seniausią pirčiupietę šia gražia proga pasveikino, sveikatos ir stiprybės palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas bei Valkininkų seniūnijos seniūnė Vaiva Apanavičiūtė.
Pasveikinti atvykusius svečius močiutė Antosė sutiko ir išlydėjo giedra šypsena ir dainomis.
Antosė Urbelionienė – viena iš dviejų gyvų Pirčiupių tragedijos liudininkių. Nors nuo tų šiurpių įvykių prabėgo jau septyniasdešimt metų, bet 1944 m. birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis moters atmintyje išliko visam laikui.
Svetinga jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti, kiekvienas svečias jos namuose yra laukiamas. Gražia dzūkiška šneka močiutė pasakojo savo gyvenimo ir gimtojo kaimo istoriją.
Prieš dvylika metų vyrą Andrių palaidojusi senolė savo sodyboje šeimininkauja su dukra Elena, ją lanko ir sūnus Stasys. Ji džiaugiasi turinti penkis anūkus ir devynis proanūkius.
Antosė užaugino dvi dukras ir du sūnus, tačiau likimas lėmė, kad dukra ir sūnus mamos devyniasdešimtmečio nesulaukė. Keturių vaikų šeimoje buvo viena, vyriausioji sesuo. Tėvai buvo darbštūs ūkininkai, tad nuo mažumės visokius ūkio darbus mokėjo dirbti ir ji.
Moteris baigė tik pradinę Pirčiupių mokyklą. Nors buvo gera mokinė, tačiau motina nusprendė, kad ji bus pagalbininkė ūkyje.
„Nors prašė mokytoja, kad mokytaus toliau, ale mama nelaido”, – dzūkiškai pasakojo senolė.
Močiutė Antosė sakė, kad darbo visą gyvenimą nebijojusi, kaip ir kiekviena dzūkė grybavusi, uogavusi.
Dukra Elena pasakojo, kad mama buvusi reikli, jos žodis šeimoje buvęs tvirtas.
Senolė Antosė Urbelionienė – tikra lobių skrynia etnografams, nes moka ne vieną šimtą senovinių dainų.
Pirčiupietės ilgaamžiškumo paslaptis – optimizmas ir dzūkiškos dainos. Kiekvienas, pažvelgęs į skaistaus veido ir nuolat besišypsančių akių moterį, pasakytų, jog jos gyvenimo kalendorius meluoja.