Stovėti prie puodų – kokia kasdienybė! Kiek atsirastų besigiriančių, kad leisti laiką prie viryklės yra tikras malonumas? Kiek atsiranda nebijančių, nesigėdijančių prisipažinti, kad skaniai pavalgyti yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų?!
Kodėl beskaitydami apie garsenybių pomėgius dažniausiai girdime apie jų ypatingų namų ypatingus interjerus, pomėgį leisti pinigus apdarams, vairuoti prabangius automobilius, jų plastinių operacijų plastikinius implantus, dažnai net užplombuotų dantų skaičių ir beveik niekados apie „skanauti, ragauti….valgyti valgyti valgyti… eksperimentuoti, bandyti, gaminti (o juk jau vien šitas paprastutis dalykėlis galėtų mus visus suartinti ir suvienyti).
Ar tikrai stovėjimas prie puodų asocijuojasi su pusamže apkūnoka, gan nerangia, gerokai nevalyva moterėle, o tokios moters pagamintas maistas mums nekelia pasitikėjimo. Įdarytas karpis, cepelinai, karbonadas, šašlykas, balta ir raudona mišrainė, silkė su kailiniais ir be jų, na ir, žinoma, pica pica pica…..Kaip daug kartų ragauta, kaip vienodai gardu ir prieš 10 metų, ir šiandien. Čia turėtų būti įterpta lengvutė draugiška šypsenėlė.
Prieš mane liekna, kultūringa, švelni, elegantiška, santūri ir labai graži moteris. Jauna, šiuolaikiška, madinga, išmintinga. Ji nesivaržo pasakyti, kad stovėjimas prie puodų – vienas didžiausių malonumų, o mėgavimasis geru, kokybišku maistu iš tiesų nuostabiausias potyris.
Ir ko gero, dar aukštesnis pilotažas – pomėgis ne tik pačiai skaniai pavalgyti, bet pasidalyti tuo su kitu, su kitais, šiuo atveju, su Alytaus gyventojais ir jo svečiais, nes kalbinu naujojo restorano „Carpe Diem“ direktorę Eglę Mandeikę.
Augantis, gražėjantis, europėjantis miestas – besiskleidžianti rožė (juk toks Alytaus simbolis) su daugybe pilnavidurių žiedų – su savo vizija į ateitį. Gyvybe pulsuojantis miestas: jo senamiestis, centras ir , žinoma, žmonės. Žmonės, nusipelnę gyventi geriau ir maitintis skaniau – tiesiog šiuolaikiškiau, naujau, progresyviau, įdomiau, drąsiau….Na bent jau ta jų dalis, kuriai maistas nėra vien baltymai, angliavandeniai, kalorijos ir vitaminai. Tikiu, „Carpe Diem“ – dar vienas nuostabiosios Alytaus rožės žiedlapis – ne konkurentas, o alternatyva, miesto bendruomenės pasirinkimo papildymas.
Jei bent šiek tiek sugebėtume atskirti padorų patiekalą nuo „šiaip sau“, „šiaip sau“ nuo valgomo, o valgomą nuo įstabaus, tai neturėtume praleisti progos apsilankyti „Carpe Diem“ – restorane, kurio pavadinime pats Horacijus užkodavo priesaką „Džiaukis diena“. Džiaukis svajone, tapusia realybe – restoranu, kuriame visada yra visko, ko mums gali prireikti – kitaip tariant, kuris geba transformuotis pagal mane (tave, jus): pvz., belakstant su šunimi ryte – puodelis kavos su šviežia bandele (ir mano sportinėmis kelnėmis! cha!); per pietus beslampinėjant po parką su anūkais – karšta sriuba ir traškūs blyneliai su čia pat virtų mangų, o gal persikų uogiene; o vakare belaukiantis manęs, įsipraudusios į mažą juodą suknytę ir Tais iš dėžutės bateliais, – su šampano taure ir karališka krevete (ir su juo!).
Ir saksofonas, ir prigesintos šviesos; ir staltiesės, ir indai; ir atskira salė vaikams, su daug erdvės ir kreidutėm ir siena, ant kurios galima piešti ką nori; o gal ir kampelis su gyva tikra Mere Popins… ir pasaka; ir padavėjai dėkingi, kad niekur neketini skubėti, nes čia mano vieta PABŪTI – kai reikia su vaikais, kai reikia su draugais, kai reikia – su verslo partneriais, kai reikia svečių būrį atsivesti ir pavaišinti, kad nebūtų gėda!
Argi ne svajonė – vieta, kur esi laukiamas, pageidaujamas, vieta, kurioje po kelių apsilankymų, barmenas kreipiasi vardu ir pasiteirauja: „Kaip visada – su pienu ir be cukraus?”
Ar „Carpe Diem” ypatingas ypatingų patiekalų restoranas? Tikrai ne! Maistas – neįmantrus, beveik kaip namie, pagamintas be skubos, su daug meilės ir išmonės, daug kartų ragautas, kai kiekvienas kąsnelis apgalvotas, kai lėkštėje nieko nereikalingo, nieko „dėl grožio” ir visgi viskas gražu ir estetiška ir viskas! Dera, ir viskas! valgoma, ir elegantiška, ir lengva, ir skaaaanu. Kai dera klasika su šiuolaikiškumu, tradicija su naujove…..kai viskas tarsi ir pažįstama, bet tuo pat metu šnabždi: „O Dieve, niekada nebūčiau sugalvojusi… niam niam”. Ir net bulvinių blynų yra – ir jie tokie, kaip namie, tik labiau niam niam.
Direktorės Eglės klausiu: „O tai ką, ir mezginį galėsiu išsitraukti, jei kokio patiekalo reiks luktelt?” – klausime skamba abejonės gaidelės. „Mes laukiame, tik ateikite ir būkite, ir džiaukitės diena!” – atsakymas skamba tvirtai.
Pamatysime.
Restoranas „Carpe diem” įsikūrė adresu: Rotušės a. 12A, Alytus