Virš Nemuno vis tirštėjant rūkui, palengva merkiasi miesto akys. Gesta žiburiai jo daugiaukščiuose. Vakarais ir taip tuštokos gatvės tampa dar tuštesnėmis. Ne dėl to, kad ateina ruduo. Ir ne todėl, kad miesto žmonės jaučiasi pavargę.
Net ne dėl to, kad parkavimo aikštelėse pastaruoju metu ima dygti ženklai ir užtvarai, draudžiantys juose vakarais stovėti automobiliams.
Retorinis klausimas: ką darytų savivaldybės ar kitos institucijos atstovai, jeigu ten po nurodytos valandos pradėtų būriuotis pėstieji?
Bet juk tuščia net ir ten, kur galima eiti ar sėdėti.
Nykus požiūris net į elementarius dalykus, miestą palengva verčia į nykią dykumą, kuria praeiti nebemiela ne tik svečiui, bet ir nuolatiniam jo gyventojui.
Daug Europos Sąjungos pinigų investuota į platesnes gatves, naujesnius šaligatvius. Bet kas iš to, jeigu jais praeina vis mažiau žmonių. Vadinasi, kažkas daroma ne taip.
Gal net galima pasakyti ir taip – bet kaip. Neturint nei vizijos, nei strategijos, koks tas miestas turėtų būti ir kodėl jame turėtų norėti gyventi žmonės. Tikrai juk ne dėl to, kad kitur yra brangiau. Arba dėl to, kad kitur, dėl tam tikrų aplinkybių, jie dar negali ar jau negali išvažiuoti.
Kai meilė projektams nugali meilę miestui, iš jo palengva dingsta dvasia. Jis nebetenka auros, bet užtat įgauna daug tiesiog ore sklandančio dusulio nuo tarpusavio intrigų, nesveiko pavydo, savanaudiškų veiksmų ir piktų minčių.
Tai neprasidėjo dabar. Pradžia buvo tada, kai miesto kūryba virto jo dalybomis. Vieni pasidalino gamyklas, kiti – pastatus, treti – žemės sklypus ar tiesiog teritorijas, kurios vėliau virto žemės sklypais.
Juose dygo pastatai be parkavimo aikštelių. Pasitaikė ir taip, kad po kai kurių sklypų dalybų kai kur pastatai liko ir be aikštelių.
Tų dalybų rezultatai šią savaitę priminė apie save naujais konfliktais miesto centre ir švieslentėse.
Reikia būti genijumi, kad sugebėtum mieste, kurio pagrindinė gatvė sudaro šešias (būtent šešias!) eismo juostas, sukurti eismo kamščius kitose gatvėse.
Toks tiesiog nepatogus klausimas: jeigu jau nesugebama sutvarkyti tranzitinio eismo, kad jis iš tiesų aplenktų miestą dėl vienos gatvės remonto, tai ką reikėtų padaryti, kad eismas Alytuje, iš kurio per du dešimtmečius emigravo beveik trečia dalis darbingo amžiaus gyventojų, būtų patogus dar likusiems?
Nors šiuo atveju gal svarbesnis būtų kitas klausimas: ką reikėtų padaryti kitaip, kad bent dalis iš trečdalio grįžtų, o likusieji neišvažiuotų? Ar tam užteks Lietuvybės centro mieste?