Su mokslo ir žinių diena, brangieji. Tikiu, kad ji bus saugi ir rami, nes į gatves išeis ir išriedės visa Lietuvos policija, kuri baus visus vairuotojus, bent kilometru viršijančius greitį – patys taip pranešė. Nors man atrodo, kad čia jau perteklinis įsipareigojimas.
Bet šalies vadovė taip nemano, tad ir aš su pareigūnais nesiginčysiu. Net apie leistinas matuoklių paklaidos ribas, kurios yra didesnės, neužsiminsiu.
Juk mokykla, kaip ir Bažnyčia, yra šventovė. Tik gaila, kad ir vienon, ir kiton kasmet besusirenka vis mažiau jose propaguojamų tiesų išpažinėjų. Ar čia tos tiesos nepatraukliai dėstomos, ar kitos šalutinės priežastys susikaupti ir tinkamai abėcėlinius dalykus aiškinti ir priimti trukdo?
Šiaip tai demografija ir demokratija yra du didžiausi mokyklos priešai. Nes kuo mažiau bus vaikų, tuo mažiau ir mokyklų bereikės. Ir kuo daugiau bus taip kreivai suprantamos demokratijos mokyklose, tuo mažiau jose bus mokslo ir žinių.
Nepaisant to, kad ir šiemet įvairių planų, ataskaitų, programų ir vertinimo metodikų bus nė kiek nemažiau negu pernai, galimybės mokyti ir mokytis nėra jau tokios blogos. Suprantu, mūsų mokyklos laikais buvo gerokai lengviau – pabandyk tu dabar elektroninį dienyną suklastoti ir netikrą pažymių knygutę, kurioje už klasės auklėtoją suolo draugas pasirašo, tėvams pakišti.
Ir šampano ar kokio vyno vyresnėse klasėse nereikėjo rugsėjo išvakarėse pirkti. Niekas nieko nejuokindavo, lentynų skudurais parduotuvėse nedangstydavo, net ir mokytojai toje pačioje mokykloje už rugsėjį taures pakeldavo. Ir nieko, andai kai kurie žmonės ir į Seimo narius, ir į merus ar net ministrus išaugo. Gal auklėjimas geras buvo?
Nesakau, kad dabar blogas. Negali juk nuodugniai dalyko, kurio nedaug mokykloje ir bėra, iš visų pusių išnagrinėti. Juolab, kad visur garsiai skelbiama, kad mokyklos funkcija yra mokyti. Taip ji ir funkciuonuoja, labiau mokydama ir nedaug išmokydama. Apie tai, kad moksleivis pats turėtų ir norėtų mokytis, nedrąsu ir užsiminti. Apšauks diktatoriumi, jaunimo teises ir laisves varžančiu.
Bevelyčiau šiek tiek apie atsakomybę pakalbėti, bet bijau, kad nepopuliarus būsiu. Nes visi jos kratosi, niekam ji, kaip koks pabėgėlis iš Afrikos, nereikalinga. Tik viešai dažnas nelinkęs to pripažinti. Geriau taip santūriai, politkorektiškai ką nors numykti.
Va, imtų kas jau po šventės (suprantu, per šventę juk negražu) ir išrėžtų: „Dvi dešimtis kone „profkių“ lygio universitetų padarė, o paskum dejuoja, kad niekaip negalima aukštojo mokslo reformuoti”. Arba įsivaizduokite tokią frazę: „Fizinį lavinimą aukštosiose panaikino, o dabar sveiko šauktinio nuo Anykščių kalno su Biliūno Laimės žiburiu reikia ieškoti”. Švietimo sistemoje žmogus ne mažiau drąsus turėtų būti negu Skvernelis pas policininkus, kad garsiai tokius dalykus kalbėtų.
Ar sistemai tokių drąsuolių reikia? O gal reikia tokių, kurie ateitų į savivaldybę ir pasakytų: pusė mano vadovaujamos mokyklos tuščia, gal jūs ją uždarykite ar kokioms socialinėms paslaugoms teikti panaudokite, nes negaliu žiūrėti, kaip miesto gyventojų mokesčiai ir vėl bus naudojami patalpoms, kuriose nieko nebūna, šildyti?
Net matau einančius, vorele prie durų besirikiuojančius. Tokius nuoširdžius, pilietiškumą mokyklose ugdančius, patriotizmą ir laisvės idealus propaguojančius, turinčius savo nuomonę, gebančius ją argumentuotai dėstyti ir nebijančius pasipriešinti neracionaliam lėšų taškymui, absurdiškiems sprendimams, kuriančius ir keičiančius visuomenę…
Et, pasvajojau ir gana, grįžkime į kasdienybę, kuri moksleiviams ir mokytojams visuomet prasideda tada, kai rugsėjis užveria vasaros duris. Su švente, pasitinkant tą kasdienybę. Su viltimi, kad ateis laikas, kai ji bus geresnė. Kai savo drąsa labiau prisidėsime kiekvienas.