„Antroji Velykų diena svarbi tuo, kad krikšto tėvai turėtų nepamiršti pasveikinti savo krikšto vaikų – tokia dar senus laikus menanti tradicija. Aš irgi krikšto vaikus sveikinu bent parašydama trumpąją žinutę arba paskambindama“, – sako sostinės šurmulį į Dzūkijos kaimo ramybę iškeitusi muziejininkė Evelina Buržinskienė.
Gimusi ir užaugusi Vilniuje, prieš 25-erius metus atvyko į Varėnos rajoną, šiuose kraštuose atrado ir įprasmino save.
Vytauto Didžiojo universitete įgijusi etnologijos, Vilniaus Gedimino technikos universitete – kūrybos visuomenės komunikacijos, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume – odininko specialybes, džiaugiasi jau 18-os metų muziejininkės darbo patirtimi.
Merkinės krašto padalinio Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus-namo muziejininke dirbanti Evelina prisipažįsta: ją baugina vartotojiškoji kultūra, užgožianti tradicinių švenčių sakralumą ir prasmę.
„Žmonės tapę vartotojais, Šv. Velykų tradicijos daugeliui praradusios tikrąją prasmę, reikšmę ir sakralumą. Šventės parodo ir tikrąją tautos būseną“, – sako ji.
E. Buržinskienė savo šeimoje saugo senąsias švenčių tradicijas ir su alytusplius.lt skaitytojais dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kokia yra jų tikroji prasmė.
Kalbėdama apie Velykas ji sako: „Tai ne tik gamtos, bet ir žmogaus sielos atgimimo šventė. Šv. Velykos trunka ne keletą dienų. Jos prasideda Gavėnia, baigiasi Jurginėmis, per kurias vėl dažom margučius ir sodinam jurginus. Anksčiau užlipę ant kalno, šaukdavom: „Jore, Jore, budink žemę“.
Pasak E. Buržinskienės, Velykų šventėje labai svarbūs ir pagoniški elementai – taip šaukiamasi griaustinio, žemės budintojo, kad visa augmenija greičiau sužydėtų.
„Velykos – pavasarinio virsmo laikas. Primityvu manyti, kad tai tik kelių dienų pasisėdėjimo už stalų šventė. Ne tokia jos reikšmė. Labai gaila ir apmaudu, jei žmogus šią šventę tapatina su sočiu pilvu, alkoholiniais gėrimais ir sintetiniais dažais numargintais margučiais“, – teigia moteris.
Ją baugina ir išvystyta rinkodara prekybos centruose, kur gali „nusipirkti Velykas su nuolaida“, dėl ko nuvertinama visa šventė, prarandama pagrindinė prasmė. „Reikia turėti stiprybės atsispirti šiai vartotojiškai kultūrai, nes už žmogų jau kalba televizija, kur ir ką jam daryti, išmanusis telefonas, kuris kaip aksesuaras, nepaleidžiamas iš rankų“.
Ji prisipažįsta esanti šiuolaikinis žmogus, tačiau iki šiol uoliai laikosi griežto pasninko – gavėnios metu atsisako gyvulinės kilmės maisto, pieno produktų, taip pat bet kokių pasilinksminimų, suprasdama, kad tai yra ne tik religinis motyvas, bet ir po žiemos labai sveikas būdas atgauti sveikatą bei jėgas, pasirengti dvasiškai, praskaidrinti mintis.
Moteris tikina, kad kai jautiesi lengvas, atgavęs jėgas, visos aplinkinės problemos atrodo ne tokios aktualios ir reikšmingos. „Aš suprantu ir jaučiu, kad toks kelias yra teisingas ir taip kasmet elgiuosi“, – pasakoja ji.
Moteriai svarbus pasiruošimo Šv. Velykoms procesas, ypatinga yra Verbų sekmadienio diena, kai su šeima riša iš žolelių verbas ir jomis plaka vieni kitus. „Gamta – šventa, tad visos surinktos žolelės ir kadagio šakelės jau yra ypatingos, tikiu, kad paplakimas suteikia stiprybės ir sveikatos“.
Šeštadienį, prieš Šv. Velykas, moteris su šeima dažo margučius. „Tai lyg savotiška meditacinė diena, kai kiekvienas margindamas margutį yra harmonijoje su savimi, savo mintimis, įdeda visą savo kūrybą, braižydami įvairius ženklus, archetipus, kurie yra numatyti tavo ateičiai. Tokia jau magija. Kiekvienam ko tuo metu labiausiai trūksta – atsispindi išmargintų margučių ženkluose, simboliuose. Spalvos pasirinkimas taip pat labai svarbus“.
Jeigu pasirinksite margutį dažyti juoda spalva – jis atspindės žemės motyvą, raudona – gyvybę, žalia – gamtą, mėlyna – dangų, dvasingumą, geltona – rugius, duoną.
Kiaušinis – gyvybės, vaisingumo, prisikėlimo simbolis. „Senovėje netgi kiaušinienė buvo ritualinis valgis – krikštynų, vestuvių metu, žinoma, daugiau neturtingose šeimose“, – apie kiaušinio svarbą kalba muziejininkė.
Jos šeimoje puoselėjamos senosios švenčių tradicijos.
Pirmąją Velykų dieną šeima susirenka namuose, iš pat ankstyvo ryto muša margučius, visi rungtyniauja kieno – stipriausias, vėliau – margučių ridenimas mediniu loveliu, pasak muziejininkės, jo reikšmė – prikviesti griaustinį, kad žemė pabustų.
Tik antroji Velykų diena, skirta svečių lankymui.
„Seniau šią, antrąją Šv. Velykų dieną, jauni vyrai eidavo lankyti jaunų merginų, kurias būtų galima vesti, mergina patikusiam vyriškiui – įteikdavo riešutų (tai buvo dėdinėjimo žaidimas), vėliau šį paprotį, lankytis svečiuose, perėmė vaikai, eidami kiaušiniauti“, – pasakoja Evelina, apgailestaudama, kad šiuo metu vaikų kaimuose vis mažėja ir šis paprotys nyksta.
E. Buržinskienės šeimoje yra dar viena išskirtinė tradicija – supti jauniausią šeimos narį. 13-os metų dukrą Jorigę auginanti moteris, su vyru ir dviem sūnumis paauglę dukrą supa, dainuodami „Supkit, meskit, mane jauną, kad užlipčiau į aukštą kalną“. Linkėdami jai, kad užaugtų graži ir sveika.
Evelinos vaikai iki šiol laukia Velykės (Velykų bobutės), kad gautų jos dovanėlių: tradicinių margučių ar jau šokoladinių kiaušinių.
Šv. Velykų diena – ir maudynių atidarymo diena. Linkėdami ištvermės, sveikatos, stiprybės, gausos, kad visus metus būtų sveiki – šeimos nariai šoka į prie namų tekantį upelį ir išsimaudo. Moteriai gamta itin reikšminga.
Ji nė už ką nekeistų gyvenimo kaime į miesto ritmą, juolab į gyvenimą daugiabutyje, kuriame verda daugybės žmonių gyvenimai. „Aplink pašaliniai garsai, nėra ramios aplinkos, nyku, pilka, slegia, kažkur dunda, kažkas bilda“, – apie gyvenimą mieste kalba moteris.
Sakralumo ir religinio motyvo E. Buržinskienė taip pat nepamiršta, tačiau pašnekovė mano, kad Dievas yra visur ir visada.
„Jeigu žmogus nori eiti į šventovę, kurią supa ramybės, šventumo aura – jo pasirinkimas. Aš taip pat labai mėgstu ten nueiti, pabūti, ypač užlipti į Merkinės bažnyčios antrą aukštą, pajausti tą vibraciją, pabūti ramybėje su savimi“.
Moteris ragina visus švenčiančius atitrūkti nuo technologijų, įsiklausyti į savo artimą. Nors ji puikiai žino nedžiuginančią statistiką, kad daugybė emigrantų, gyvenančių ir dirbančių svetur žmonių, šventes su artimaisiais sutinka virtualiai, per „skype“ programą.
„Svarbu atkreipti dėmesį į savo artimą, užmegzti su juo ryšį, pasidalinti geromis mintimis. Tačiau svarbiausia pradėti nuo savęs, neniurzgėti, nereikalauti iš kitų, pačiam susitvarkyti su savo būsena, kad su pabundančia gamta ir paties žmogaus sąmonė praskaidrėtų“, – visiems linki E. Buržinskienė.