„Ritualiniam gyvūnų skerdimui nepritariantys gyvūnų mylėtojai neįsigilino į jo esmę ir tam priešinasi nepagrįstai“, – sakė Petras Riauba, Alytaus rajone įsikūrusios bendrovės „Riamona“, kuri yra ir ritualinio skerdimo pradininkė šalyje, generalinis direktorius.
Nuo šių metų įsigaliojusios Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, pagal kurias gyvulius leidžiama skersti pagal religinių apeigų metodus prieš tai jų neapsvaiginus, mėsos gaminius realizuojančiai bendrovei nėra naujiena.
Jau prieš keletą metų bendrovė užmezgė ryšius su užsienio žydų bendruomenėmis ir, kol nebuvo uždrausta, motyvuojant gyvūnų teisių gynimu, joms tiekė ritualiniu būdu paskerstą paukštieną. Ritualinis skerdimas Lietuvoje buvo uždraustas nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų gruodžio 31 dienos.
„Pagal Europos Sąjungos reikalavimus skerdieną realizuojančios bendrovės prieš skerdimą gyvulį turi apsvaiginti elektros srove.
O iš kur galime žinoti, kad, gavęs elektros iškrovos, gyvūnas nepatiria dar daugiau streso? Apie tokius tyrimus man niekad neteko girdėti, kaip ir matyti, kad prieš skerdžiant gyvulį kur nors pas močiutę kaime jis būtų apsvaiginamas elektros srove.
Nesuprantu, kuo ritualinis skerdimas, kurio metu gyvūno apsvaiginimas elektros srove nėra naudojamas, yra blogesnis už europietišką?
Labiau įsigilinus į ritualinio skerdimo esmę, galima pastebėti, kad jis beveik niekuo nesiskiria nuo gyvulių skerdimo kaimų sodybose.
Tik tiek, kad už košeriniu (ritualiniu) būdu skersti atvestą gyvulį rabinas (taip vadinamas žydų dvasininkas) sukalba maldą ir tik tada jam perpjauna gerklę.
Juokingai atrodo, kai gyvūnų mylėtojai postringauja apie gyvūnų teises arba pramogų pasaulio atstovai iš to bando pasidaryti reklamą, o patys pasigardžiuodami šlamščia mėsą ar puikuojasi odiniais gaminiais, nešioja kailinius.
Pažįstu vieną žinomą atlikėją, kuri skelbiasi esanti gyvūnų mylėtoja, o pamačiusi katę, jos išsigąsta ir apeina aplink ją per keliasdešimt metrų.
Esu įsitikinęs, kad ritualinio gyvūnų skerdimo įteisinimas yra sveikintinas žingsnis, nes Lietuvos verslui tai atveria kelius į musulmoniškų šalių ir žydų bendruomenių rinką“, – savo požiūrį dėstė P. Riauba.