Esame emocionali tauta, išpažįstanti visas meilės ir neapykantos rūšis. Meilė Tėvynei kuria nepriklausomas valstybes. Meilė pinigams ir neapykanta kitaminčiams jas kartais pražudo. Meilė moterims kuria šeimas, kuriose gimsta vaikai. Kartais vėliau ta meilė kažkur pasislepia, nusisuka ar išeina.
Gerai jeigu tik taip. Jeigu į jos vietą neateina neapykanta ir žiaurumas, proto sutemos, kurių metu į šulinius metami vaikai.
Esame turtinga tauta, kuri penktadieniais užpildo „Maksimas“ ir „Rimiakus“ bei susitinka „Ikiuose“. Baltais mūrais žiba namai ir kotedžai, stiklu tviska prabangūs apartamentai. Meile apynaujiems automobiliams alsuojame taip, kad vienas kitas kunigas neiškenčia juos ir kryžiaus ženklu nepalaiminęs.
Esame ir darbšti tauta. Kone šimtas tūkstančių pluša valstybės tarnyboje, virš milijono lenkia nugaras, dirbdami samdomą darbą pas privatininkus. Viena kita dešimtis tūkstančių dar dirba ir nelegaliai. Kas sienas tinkuodamas, o kas ir cigaretes vežiodamas. Užsidirbti juk reikia, nes neturtingo niekas nemylės. Pridėkime dar šimtus tūkstančių, plušančių svetimose valstybėse.
Tik, deja, kuo turtingesniais tampame, tuo mažiau lieka meilės. Miestui, valstybei, artimam savo. O gal tik taip atrodo? Kad mūsų nemyli Seimo nariai ir nekenčia darbdaviai? Kad meile kokiai partijai ar judėjimui nebetrykšta rinkėjai? Vairuotojai nemyli pėsčiųjų, o šie nekenčia vairuojančių. Cepelinus verdantys negali žiūrėti į kebabus darančius, o alaus bambalį perkantis – į rankoje gero viskio butelį laikantį.
Ir bankininkai mūsų nemyli. Labiau mūsų pinigus myli. Taip myli, kad norėdamas savus iš kortelės pasiimti, turi jiems dar sumokėti. Sakote, myli ne tik pinigus, ir jus myli, va, kaip šypsosi, kai užeinate į banką… . Atneštumėte man savo pinigus, ir aš nusišypsočiau.
Jūs į teismą užeikite ir bent vieną besišypsantį pamatykite. Figuški, nepamatysite. Turbūt dėl to, kad ten pinigų niekas neneša. O gal neša, tik aš nežinau?
Ko reikia, kad taip nebebūtų? Arba bent taip nebeatrodytų. Sudėti Lietuvą į Vytį? Kur ten besudėsi, kaip pasakytų Erlickas, dažnas po gabaliuką prie savo kišenės jau prisiuvęs. Nebent su širdim prichvatizuotą turtą išplėštum. Iš angelo Gabrieliaus karalienės Mortos, Vijūnėlio dvaro prievaizdo ar kitos nacionalinės vertybės.
Šiaip tai mums daug nereikia. Juolab – ne savo visai nereikia. Leiskite patiems užsidirbti. Truputį laimės, truputį džiaugsmo, truputį saulės ar kaip dar ten vienoje dainoje dainavo. Užsidirbti, rimtai kalbant, kol kas nelabai išeina, nes mokesčių inspekcija nuo darbdavio atskaičiuoja maždaug tarp 57 ir 62 procentų uždirbtų pajamų už vieną darbo vietą. Po to dar savo procentus nuo kiekvieno darbuotojo atskaičiuoja „Sodra“ ir ta pati mokesčių inspekcija. Tad jeigu jūs mylite darbą, negalvokite, kad dirbate tik sau. Yra labiau Jūsų darbą mylinčių. Ir labai pykstančių, jeigu esate bedarbiai. Nes tada reikia mokėti Jums, o iš tamstų – apskritas nulis.
Žinoma, jeigu gaunate pašalpas, tai teks pastovėti prie perėjų ar šiukšles parinkti. Vis šioks toks darbas, valstybės požiūriu. Kol kas gal tik Alytuje, bet jei geroji praktika pasiteisins, tai pašalpų dykai gaunančių nebebus. Ir pasipils tada tirados apie valdžios nemeilę tautai.
Na taip, jau klasikai sakė, kad nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis. Duok Dieve, jo nežengti. Nors šiaip pagal tą teoriją visi be kojų ir šiaip sunkiai vaikštantys turėtų būti kupini meilės, bet kol kas aš tokio dėsningumo nepastebėjau.
Užtat pamačiau kitą dėsningumą: jeigu kartais parodai, kad žmogus tau mielas, tai tas pradeda galvoti, kad bijai arba pataikauji. Būna, kad ir kaip ežys pasišiaušia. Bet čia, matyt, iš bendro supratimo, tiksliau nesupratimo apie meilę.
Pavyzdžiui, jeigu aš nusišypsau merui arba ką nors blogo apie jo politiką pasakau, tai anaiptol nereiškia, kad noriu jo vietą savivaldybėje užimti. Ir jeigu svetimai žmonai gražų žodį pasakau, tai anaiptol nereiškia, kad aš tik ir galvoju, kaip čia nuo Valkininkų pervažos jos gyvenimo draugui briedžio ragus nupirkti. Ir jeigu mano žmonai šiltesnį žodį pasako, aš nepuolu tuoj galvos čiupinėtis.
Džiaugtis reikia, šildymas mieste ir taip brangus, o čia šiluma už dyką.
Niekaip nesuprantu, kaip tame mūsų iškreipto kapitalizmo laikotarpyje tarp vasario 14 ir vasario 16 pajusti tą meilės virpulį, kuomet valstybę norėtųsi mylėti kaip žmoną. O savo moterį mylėtum taip, kaip Tėvynę. Kuri atleistų suklydusiam ir paguostų parklupusį.
Kaip mylėti savo Lietuvą, į kurią tiek daug šiandien besitaikančių pridergti?
Piktais žodžiais savo komentaruose internete. Savanaudiškais sprendimais vienoje ar kitoje salėje. Abejingumu ir susitaikymu su akivaizdžiu melu ir kvailinimu.
Nebenoriu vardinti. Nebebandykime piktintis. Tiesiog pasistenkime išmokti mylėti.
Vertus mūsų meilės. Kad išsaugotume žmoniją.