Niekada nesu prašiusi pašalpos, o dabar esu priversta. Tą daryti verčia valstybė. Kodėl aš, dirbanti ir mokesčius valstybei mokanti dviejų vaikų mama, turiu eiti į savivaldybę ar kitomis priemonėmis PRAŠYTI, kad gaučiau tai, kas man teisėtai priklauso. Ir dar sudaryti galimybę tikrinti savo gyvenimo sąlygas, jeigu to kas nors užsimanytų.
Bet pradėkime viską nuo pradžių. Šiemet įsigaliojo naujoji vaiko pinigų sistema, pagal kurią pinigus už auginamus vaikus gaus visi tėvai, nepriklausomai nuo šeimos pajamų. Tačiau įvedus vaiko pinigus, panaikinta iki šiol galiojusi mokesčių lengvata dirbantiems tėvams. Kyla klausimas, tai vis dėl to, norima padėti, ar pakenkti?
Nors ką čia ir beklausti. Jau tapo įprasta iš vienos rankos duoti, o iš kitos atimti.
Prisipažinsiu, neretai į neadekvačius valdžios sprendimus nekreipdavau dėmesio. Numodavau ranka mintyse tyliai ir naiviai pasvarstydama, kad gyvenimas turbūt pernelyg greitai keičiasi ir aš nespėju priimti naujovių. Arba, kas man yra arčiau širdies, kad mus valdo avinų banda (atsiprašau visų, kuriuos šis mano išsireiškimas žeidžia), kuriai tam tikra prasme mes turime paklusti.
Vaiko pinigai. Valio! Nuo šių metų juos gaus visi tėvai, auginantys vaikus iki 18 metų. Bet kad ir kaip gražiai politikai mėgino tai pateikti, realybė verčia susimąstyti, koks iš tiesų Išmokų vaikams įstatymo pakeitimo tikslas?
Padėti tėvams, ar ir toliau uoliai, kaip tas sėkmingai buvo daroma iki šiol, ugdyti pašalpų prašytojų tautą. Juk yra begalės tokių, kuriems dirbti neapsimoka, nes bedarbio išmoka didesnė nei pats darbo užmokestis. Juk vaiko pinigai, tiems, kuriems alkoholis svarbiau už išalkusio vaiko akis, ir toliau bus naudojami ne pagal paskirtį, o valdininkai ir toliau nesugebės šios situacijos suvaldyti.
Man visas šis chaosas (kitaip to pavadinti negaliu, nes naudos neįžvelgiu) labiau panašus į sparčiai artėjantį priešrinkiminį šou. „Mes pasiekėme, kad vaiko išmokas gautų visi Lietuvoje gyvenantys vaikai!“.
Tačiau pažvelkime į tai iš arčiau. Auginu du vaikus. Iki šiol man, skaičiuojant darbo užmokestį, už kiekvieną vaiką buvo taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), kuris siekė 200 eurų. Tai man leido kas mėnesį sumokėti 30 eurų mažiau gyventojų pajamų mokesčių.
Nuo sausio pirmos šios nuostatos nebeliko ir, kaip ir visi kiti dirbantys ir vaikus auginantys tėvai, privalau teikti prašymą, kad man būtų mokami vaiko pinigai – 30 eurų už kiekvieną. Bet galiu ir nesikreipti, tiesa? Tokiu atveju, kaip kažkuriame iš begalės šia tema publikuotų straipsnių, buvo pasakyta: „Dėl nesikreipusiųjų sutaupyti pinigai galės būti skirti kitiems, sunkiau besiverčiantiems“.
Bet kokiu pagrindu? Ar mano draugė galės tiesiog paprašyti, kad jos vaikam būtų skiriami pinigai, kurių aš nepaprašysiu išmokėti savo vaikams?
Tai tik dar vienas įstatymo pakeitimo netobulumas. Atlyginimas dėl panaikinto NPD „į rankas“ sumažės visiems, bet vaiko pinigus gaus tik tiek, kurie PAPRAŠYS.
Pokytį, kaip nuo šių metų sausio 1 dienos kis darbo užmokestis motinai ar tėvui, auginančiam du vaikus, pailiustruosiu skaičiais. Jeigu „popierinis“ atlyginimas 1000 eurų, praėjusiais metais darbuotojas „į rankas gavo“ 820 eurų. Šiais metais nuo to paties 1000 eurų žmogui atskaičius mokesčius jau lieka tik 772 eurai. Taip, taip, jis gali kreiptis dėl išmokos vaikams ir gavęs papildomus 60 eurų, darbo užmokesčio dydį pasikelti iki praeitų metų lygio.
O kas jeigu nesikreips? Valstybės kišenėje liks beveik pusšimtis eurų nuo vieno žmogaus. Euras prie euro, ir jau žiūrėk Seimo nariui atlyginimą yra iš ko pakelti.
Susipažinus su Išmokų vaikams įstatymu yra ir dar vienas “bet“. Pasirodo, kad aš, pateikusi prašymą išmokai už vaikus gauti, privalau sudaryti socialiniams darbuotojams, savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir (ar) kitiems darbuotojams galimybę tikrinti savo gyvenimo sąlygas.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Vadinais, kol man buvo taikomas didesnis NPD, aš buvau gera motina, kai valstybė mane pavertė vaiko pinigų prašytoja, mano gerumu ir gebėjimu užtikrinti vaikams normalias gyvenimo sąlygas galima abejoti, o aš privalau visiems abejojantiems rasti laiko įrodyti, kad jų abejonės nepagrįstos.
O dar kai kas skundžiasi, kad Lietuvoje emigracija kėsinasi pasiekti rekordines aukštumas. Jeigu taip ir toliau, šalyje liks tik pensininkai, neturintys galimybės išvykti, ir valdžia, įnirtingai, kaip kurmis skaičiuojanti ir ieškanti būdų, kaip ir iš ko kuo daugiau „užsidirbti“.
Auuuū! Kokioje šalyje mes gyvenime ir kur link einame?