Trisdešimt. Tiek skenduolių per savo darbo metus vandenyje yra suradęs ir ištraukęs Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojas Juozas Stankevičius. Birželio pradžioje jis iš vandens iškėlė ir Nevėglo ežere nuskendusių dviejų brolių kūnus.
Gelbėtojas, kurį kolegos vadina „naru iš pašaukimo“, sako, kad darbe emocijas pavyksta suvaldyti, tačiau prisiminimai niekur nedingsta. Žmogaus kūną iš vandens ištraukti, anaiptol ne tas pats, kaip gaisrą užgesinti ar avarijos padarinius likviduoti.
„Atvažiuoji prie vieno ežero, kažką prisimeni, atvažiuoji prie kito, vėl prisimeni. Taip yra. Ypatingai atmintyje išlieka tos vietos, kur buvo nuskendę vaikai ar keli žmonės iš karto“, – kalbėjo J. Stankevičius, daugiau nei 24 metus dirbantis gelbėtoju.
Patyręs ugniagesys gelbėtojas įsitikinęs, kad svarbiausia, kilus gaisrui, įvykus avarijai, ar nuskendus žmogui, darbą atlikti kaip įmanoma greičiau.
„Jeigu nuskęsta žmogus, mūsų pareiga yra jį kuo greičiau surasti. Įvyko tragedija, artimieji žino, kad žmogus nuskendo, bet yra labai sunku laukti. O jeigu skenduolio nerandi dieną, dvi, savaitę, tas laukimas yra beprotiškai sunkus“, – sakė J. Stankevičius.
Pasak jo, ieškant skenduolio ir jį greitai suradus, apima toks dviprasmis dalykas: žmogui tragedija, kad neteko giminaičio ar draugo, o gelbėtojui džiaugsmas, kad pavyko jį operatyviai rasti. „Duok Dieve, kad niekas neskęstų, bet jeigu jau taip atsitiko, reikia tą darbą padaryti sklandžiai, gerai ir greitai“, – neabejoja Juozas.
Vieną uniformą keitė kita
45-erių metų J. Stankevičius dirbti pradėjo vos tik grįžęs iš armijos. Nusivilkęs kario uniformą, būdamas 21-erių, pradėjo dirbti ugniagesiu. „Nusirengiau vieną uniformą, apsirengiau kitą ir – į darbą“, – prisiminė Juozas.
J. Stankevičius neapsiribojo tik ugniagesio gelbėtojo darbu. Po kelerių metų jis pradėjo nardyti ir tą daro jau bene 18 metų. Vyras įsitikinęs, kad anuomet nardyti buvo daug sudėtingiau: nebuvo tokių modernių nardymo kostiumų, leidžiančių laisvai judėti, ir žinoma, reikalingos įrangos.
Kol Alytaus gaisrinėje nebuvo narų, žmonės, nuskendus artimajam, ne tik kęsdavo begalinį skausmą, bet ir turėdavo patys ieškoti, kas ištrauktų jį iš vandens. Šiandien viskas yra kitaip: naujausia įranga, valtys ir, svarbiausia, savo darbą išmanantys ir visuomet į pagalbą atskubantys narai.
Jokios baimės – tik noras padėti
Ar sunku suvaldyti emocijas ieškant skenduolio ir suradus jo kūną? Juozas sako baimės nejaučiantis, tačiau prisipažįsta, kad nerimo, kai reikėjo surasti ir į vandens paviršių iškelti pirmuosius skenduolius, tikrai buvo.
„Spaudimas pakildavo, užkliūdavai už kokio pagalio ar akmens, širdis stipriau plakti pradėdavo, bet dabar – tai tiesiog darbas, kurį privalai atlikti kaip įmanoma greičiau ir sklandžiau“, – sakė J. Stankevičius.
Jis teigė, kad po keliolikos metų darbo praktikos, paniręs į vandenį žmogaus jau su niekuo negalėtų supainioti. „Žmogų ranka palietęs, jį visada atskirsi“, – savo darbo subtilybes pasakojo Juozas.
Visgi vyras, kuris jau yra suradęs ir į vandens paviršių iškėlęs 30 skenduolių, sakė, kad darbe yra patyręs ir sunkių akimirkų, ypatingai, kai tenka ieškoti vaiko. Jis prisiminė Marijampolės rajone nutikusią tragediją, kai nuskendo dvi 11 ir 12 mergaitės.
„Mes nesame šaltakraujai, kai susiduri su skaudžia realybe, būna, kad ir ašarą nubrauki“, – kalbėjo J. Stankevičius.
Būtent jis buvo tas žmogus, kuris ežero dugne, beveik 4 su puse metrų gylyje, aptiko birželio 4 d. Alytaus rajone, Nevėglo ežere nuskendusių dviejų brolių kūnus. O tądien iš valties iškritusio šešiamečio išsigelbėjimą naras vadina stebuklu.
„Tas vaikas tą dieną gali įsirašyti kaip naują gimimo datą. Pradreifuoti daugiau nei pusę ežero ir likti gyvam, nežinau, kaip taip įmanoma. Ir mano maža mergaitė sako: „Žiūrėk tėtuk, aš neskęstu“. Gal ir tam vaikui tiek užteko, kad jis, besimuistydamas, išsilaikytų ant vandens. Tai sunkiai paaiškinama, bet stebuklinga“, – tragiško šeštadienio įvykius prisiminė gelbėtojas.
Didžiausias priešas vandenyje – panika
„Sakoma, kai užpyksti, kad nepaleistum rankų į darbą, suskaičiuok iki 10, tai vandenyje – nors iki 3-4, kad nepradėtum panikuoti. Vandenyje didžiausias priešas yra panika. Kai vykdome prevenciją įstaigose, visuomet pabrėžiu: stebėkite vieni kitus. Tą privalu daryti, nes nežinai, kaip, kas, kam, kada ir kur gali nutikti“, – pabrėžė J. Stankevičius.
Ir jam pačiam darbe teko patirti nuotykių, kurie galėjo baigtis liūdnai. Būdamas Lenkijoje ir besiruošdamas tapti giluminiu naru, Juozas per mokymus paniro į daugiau nei 40 metrų gylį. Tačiau staiga naro naudojamas plaučių aparatas pradėjo leisti vandenį.
Suprasdamas, kad staigiai kilti į viršų negali, J. Stankevičius susiėmė ir iš lėto mėgino išsivaduoti iš užklupusios padėties. Jis prisiminė, kad tuo metu matė ir įvairius vaizdinius, ir buvo laikinai praradęs suvokimą, tačiau pakilęs į maždaug 25 gylį, atsigavo ir sėkmingai pasiekė vandens paviršių.
Paklaustas, kiek ilgai dar planuoja dirbti priešgaisrinėje valdyboje, įgimtą pašaukimą turintis vyras teigė, kad dirbs tiek, kiek sveikata leis.
Sūnus pasekė tėvo pėdomis
Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia. Alytaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dirba ir J. Stankevičiaus sūnus Darius Stankevičius.
Juozas pasakojo, kad sūnus į jo pirmąjį pasiūlymą baigus mokyklą sekti tėvo pėdomis ir pabandyti dirbti ugniagesiu, numojo ranka. Tačiau prabėgus metams pats pasiteiravo, ką turėtų daryti ir sėkmingai įveikęs atranką bei baigęs mokymus Vilniuje, D. Stankevičius jau daugiau nei metus dirba Alytaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.