Ir nors labai visi jaučiamės ar norime jaustis tikrais, išsilavinusiais ir intelektualiais europiečiais, vis tik žemos kultūros žmonių aplink mus dar labai daug. Tarp mūsų vis dar labai gajūs yra bauginimo ir visokių kitokių subkultūrų atgrasūs metodai.
Vienas nemalonių atvejų nutiko mūsų šeimai vakar, rugsėjo 17 dieną, vienoje iš Alytuje žaidimų kambarius nuomojančių įmonių. Tos dienos popietę buvo numatyta šventė – dukros 8-as gimtadienis.
Mano ir daugelio tėvų nuomone, tai – nuostabi jaunų širdelių šventė. Tai toks laiko tarpas, kai mūsų vaikai pradeda suvokti pasaulį jau savo mažomis akytėmis, tai toks laikas, kai vyksta vieni pirmųjų gimtadienių naujų draugų ir klasiokų apsupty, nes visi kiti ankstesnieji buvo tik šeimos rate. Tai – toks metas, kai į rugsėjo 1-ąją eini dar tik antrą kartą, o viduje sau atrodai jau pakankamai suaugęs. O gyvenimas atrodo toks kupinas laisvės.
Į gimtadienį susirinko apie 15 vaikų, vos ne visa klasė. Vanduo, gaivieji gėrimai, šaltieji užkandžiai, tortas ir visi kiti saldumynai – mūsų su žmona gimtadienio atsakomybė.
Į vietą atvažiuojame 20 minučių ankščiau, prieš tai pralakstę nuo ryto komplektuojant gimtadieninio meniu. Žmonos noras padaryti gimtadienį kiek įmanoma tobulą man yra suprantamas, todėl šventai vykdau visus jos norus. Su didžiausiais maišais ateinam į žaidimų kambarį, o mus pasitinka lengvai sutrikusi darbuotoja. Iš karto ji eina prie taisyklių ir pradeda mums aiškinti, kad į salę būsim įleisti likus 10 minučių iki gimtadienio, o ne 20 kaip mums buvo nurodyta.
Kol ji įnirtingai dėstė visas taisykles, viena ausim girdėjau, kad kalba išsiplėtė į platesnio spektro taisykles ir net vaikų auklėjimą, praėjo dar 5 minutės. Paklausiau, – gal jau galima užeiti? Tačiau atsakymas buvo neigiamas, nes tokios taisyklės, nesvarbu, kad mums pasiruošti stalą reikės mažiausiai 20 minučių. Nesvarbu, kad čia vaikučių gimtadienis, taisyklės yra taisyklės. Atsikratęs kaulus per visą dieną, su maišais maisto ir gėrimų laukiu kol taisyklės įleis mus į salę. Valio, pagaliau durys atsivėrė ir mes turim 10 minučių pasiruošti gimtadieniui iki svečių atėjimo. Praėjo 5 min. ir pradėjo rinktis svečiai. Aš nuėjau priiminėti svečių, o žmona po prakaitu dengė stalą ir dėliojo visokius mažus sumuštinukus ir pyragiukus bei gimtadienio aksesuarus.
Vykstant veiksmui, dovanų įteikimui, gražių žodžių palinkėjimui, šiltų akimirkų įamžinimui, žaidimš kambario taisyklėms užkliuvo mano batai, nes įėjus per slenkstį į vaikų erdvę tu turi būti be batų, o kur svečius pasitinki, tai jau reikia avėti batus. Žodžiu, mane rūškana darbuotoja vis primygtinai treniravo, kaip reikia nusiimti batus ir juos vėl užsidėti. Koks gimtadienis be taisyklių? Sutikęs svečius atsisakiau nusiimti batus, nes man pasirodė ne itin higieniška salėje, kurioje yra vaišės ir krenta maisto trupiniai ant žemės būti be batų. Pasiutus darbuotoja liepė susirasti kažkur polietileninius maišelius, skirtus batams apgaubti. Aišku jų ten nebuvo, o tik keli ir tie jau padėvėti, suplyšę. Plius mano ūgis ir 47 dydžio koja ne į visur telpa iš pirmo žvilgsnio.
Viskas, gimtadienis įsiūbavo, o taisyklės liko užmaršty. Visiems buvo gera ir linksma, žmona basomis prižiūrėjo vaišių stalą, o aš be batų prižiūrėjau vaikus batutų erdvėje. Tobulos akimirkos, tobuli vaikai. Gimtadieniui einant į pabaigą, įsiveržė ta pati darbuotoja su savo taisyklėmis ir visų kitų tėvų akivaizdoje pradėjo daryti spaudimą mano žmonai ir reikalavo ankščiau laiko pradėti krautis likusius valgius, tvarkytis likusias šiukšles, nes taisyklės liepia dingti iš gimtadienio per tris minutes. Žmonai trūko kantrybė, paprašė paskambinti valdžiai ir sužinoti, kokios yra tikros šios įmonės taisyklės ir sąlygos. Laimei, buvo daug puikių vaikų tėvų ir visi bendromis jėgomis puolėm tvarkyti salę, kad nepažeistumėm svarbių taisyklių. Nespėjom su žmona net pasakyti visiems dalyvavusiems ačiū per tas taisykles, nepaisant viso to mums buvo labai gera.