„Štai paskutinis budėjimas buvo labai įdomus – prasidėjo šeštą vakaro, baigėsi penktą ryto, viso – priimti 36 pacientai. Visi su sudėtingais atvejais. Naujas pacientas pasirodydavo kas penkiolika, kas penkias minutes. Ir per visas tas 11 valandų, vieną kartą spėjau atsigerti vandens.“ – įprastą savo darbo dieną nupasakoja LSMU Kauno klinikose ir Druskininkų ligoninėje dirbanti skubiosios medicinos gydytoja Eglė Ragaišytė.
Tokių kaip E. Ragaišytė – licencijuotų skubiosios medicinos gydytojų – Lietuvoje nedaug. Tai nauja, vos prieš dešimtmetį atsiradusi specialybė, kurios atstovų dar labai trūksta. Vienas skubios medicinos gydytojas priėmimo skyriuje gali pakeisti net kelis kitų specialybių gydytojus.
Egle, skubi medicina – viena sunkiausių specialybių, kodėl būtent ji?
Todėl, kad nė viena diena nėra panaši į prieš tai buvusią. Ateini – ar, mano atveju, atvažiuoji dviračiu į darbą – ir tiksliai nežinai, kas tavęs laukia, niekada nežinai, kada ir kokios būklės pacientas atvyks. Skubiosios medicinos gydytojas privalo išmanyti chirurgijos, traumatologijos, terapijos, kardiologijos ir kitas sritis. Vykstu ir į iškvietimus. Ne visi, kuriems reikia pagalbos, turi gyvenamąsias vietas – vienas pacientas gyveno po tiltu. Teko važiuoti ir į įvykio vietą, kur vyko susišaudymas. Tai, kas rodoma serialuose, nublanksta prieš mūsų kasdienybę.
Apskritai, ši profesija geriausiai atspindi mane, kaip asmenybę – esu užsispyrusi, ryžtinga, lengvai nepasiduodu. Juokauju, kad savotiškai reikia mėgti skausmą, kančią, nes ištvermės – tiek fizinės, tiek emocinės – šiame darbe reikia labai daug. Bet man tai įdomiausias darbas, kurio nekeisčiau į jokį kitą.
Susidaro įspūdis, kad kalbinčiau profesionalų atletą, kuriam kasdien reikia begalinės ištvermės, daug energijos, ir kuris atiduoda visą save iki paskutinio prakaito lašo.
Manau, mes ir nelabai kuo skiriamės nuo profesionalių sportininkų (šypsosi, red. past.). Šiame darbe reikia įdėti daug darbo, užsispyrimo, reikia pasitikėti savimi, bet taip pat, reikia mokėti pralaimėti. Ant tavo pečių didžiulė atsakomybė – ir ne kokia komandos pergalė Europos čempionate, o žmogaus gyvybė. Stresas yra kasdienis mūsų palydovas.
Ir kaip gydytojai tvarkosi su šia mūsų dienų ir gyvenimo būdo rykšte? Kaip neperdegti dirbant tokiu tempu?
Paprasta – kai nesu ligoninėje, esu trasoje. Mano vaistai – triatlonas ir važiavimas dviračiu. Juk kai plauki per ežerą ir nuo kiekvieno yrio dega tavo rankos, arba kai skaičiuoji jau savo šimtąjį kilometrą – tada negalvoji apie darbą, stresą, problemas. Tada galvoji tik apie tai, kaip pasiekti krantą, apie tai, kaip minasi pedalai – tai tam tikra meditacijos forma.
Kiek dviračių turite ir kaip išsirenkate, kurį balnosite šiandien?
Turiu tris dviračius – gravel, plento ir kalnų dviratį. Kaip išsirenku? Grįžtu po budėjimo namo ir skaičiuoju – kuris čia buvo seniausiai išriedėjęs? Įveikiu po šimtus kilometrų, viena ir su draugais. O apie naudą sveikatai net nekalbu – ypač dviratis yra puiki priemonė bet kokio fizinio pasirengimo žmogui gerinti širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą; psichologinė nauda taip pat yra didžiulė.
Ir pacientams rekomenduojate minti dviratį?
Rekomenduoju visiems, bet, deja, ne visi dar klauso. Vis dar pasitaiko tokių, kurie nenori sportuoti, nes „sąnarius reikės greitai keisti“ ar „širdies stimuliatorių reikės statyti, jei daug sportuosi“. Tai yra visiška netiesa. Kaip tik, Europoje ir Lietuvoje vis dar dažniausia mirčių priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. O fizinis aktyvumas – jų priešas. Apskritai, neturėjau dar paciento, kuris aktyviai gyventų ir sirgtų diabetu ar kitomis chroniškomis ligomis.
O traumos? Sportuojančių žmonių priėmime nepasitaiko?
Nebent paspirtukininkus galima vadinti sportininkais – jie dabar yra dažniausias pacientas traumatologiniame. O dviračių traumų per savo karjerą esu mačiusi nebent profesionaliose varžybose, arba – kas buvo šimtus kartų dažniau – žmonės važiavo apsvaigę nuo alkoholio ir/ar be šalmo, be šviesų, nesilaikydami kelių eismo taisyklių.
O pati nebijote važiuoti keliu? Minėjote, kad į darbą dažnai vykstate dviračiu.
Nebijau, bet, žinoma, situacijos Lietuvoje dar negali lyginti su vakarų Europos šalimis. Štai Ispanijoje, Kanarų salose, dviratis – lygiavertė transporto priemonė, o kartais net ir prioritetinė. O pas mus, vykstant į darbą, manęs du kartus vos nėra kliudę, būtų partrenkę. Apie dažną apipurškimą langų skysčiu – kai lyg „netyčia“ šalia važiuojantis automobilis tuo metu nusprendžia plauti langus ir visa chemija atskrenda man į veidą – jau net neverta pasakoti. Situacija gerėja, bet toli gražu nėra ideali.
Jau kitą savaitę, rugsėjo 7 d. Vilniuje įvyks labdaringas „Minam100“ moterų važiavimas, kai moterys kartu mina šimtą kilometrų ir taip renka aukas vaikų dviračių mokykloms visoje Lietuvoje. Jūs taip pat dalyvausite?
Žinoma. Apie šią iniciatyvą žinau jau seniai, tiesa, vis nepavykdavo atvykti iš Kauno, o jau šiais metais tikrai dalyvausiu. Važiavimo dieną Valakampiuose susirenka pora šimtų moterų – ir profesionalės, ir mėgėjos, ir pirmą kartą minančios. Ir grupelėmis, savo ritmu numina tą 100 kilometrų – tą pasididžiavimo ir moteriškos vienybės jausmą sunku ir nupasakoti. Juk net ir atmetus visas kalbas apie dviračių sporto naudą sveikatai, negaliu atsidžiaugti, kad būtent dviračių dėka, tiek daug nuostabių žmonių sutikau ir tiek daug naujų draugysčių užmezgiau.
Jau aštuntus metus iš eilės organizuojamas labdaringas „Minam100” moterų važiavimas šiais metais įvyks rugsėjo 7 d., Vilniuje, Svajonių g. 48. Visos dienos renginyje garsios moterys, visuomenės veikėjos, šalies dviračių sporto čempionės ir mėgėjos dviratininkės solidariai mins 100 km ir ragins prisidėti prie dviračių kultūros Lietuvoje populiarinimo.
