Šį šeštadienį, balandžio 4 – ąją, Alytuje kaip ir kasmet, turėjo šurmuliuoti sporto ir sveikatingumo klubo „ŠaulėGYM” rengiama treniruočių diena, jau spėjusi tapti ne tik tradiciniu miesto renginiu, bet ir išskirtiniu reiškiniu Alytuje.
Paskelbus karantiną, jubiliejinei, jau dvidešimtajai, sporto fiestai nebuvo lemta įvykti, bet jos organizatorė, „ŠaulėsGYM“ vadovė Gitana Vitkauskienė dėl to nė kiek nesikremta. „Viskas, kas vyksta, yra reikalinga, viską priimu su meile”, – sako ji. Su šypsena veide ir be mažiausios nuoskaudos balse. Ir mintyse tos nuoskaudos nėra.
Nieko, kas buvo, gailėtis neverta
Nes gailėtis to, kas praėjo – ne Gitanos būdui. Nes gyvenimas pagal Gitaną – tai nuolatinis tobulėjimas, judėjimas nuo vieno taško prie kito.
Geriausia – palaipsniui, mažais žingsneliais. „Kuo mažesni tie žingsniai, tuo geriau, mažiau streso. Vieną padarai ir eini link kito, paskui link dar kito tikslo. Net jei vieną kartą nepasisekė, vis tiek reikia eiti“, – sako Gitana. Ne tik sako. Taip pamažu, žingsnis po žingsnio, ir pati eina.
Nuo pirmųjų aerobikos treniruočių Dzūkijos pagrindinėje mokykloje, kur po studijų dirbo kūno kultūros mokytoja, link pirmojo, šeimos bute įkurto sporto klubo, išsiplėtusio ir užaugusio iki sporto ir sveikatingumo klubo, kurio narės skina laurus tarptautiniuose čempionatuose, o vadovė įvertinta Alytaus miesto nominacija „Už miesto vardo garsinimą šalyje ir užsienyje“.
„Jaučiuosi įvertinta, pagerbta ir mylima. Tikrai verta įveikti sunkumus, nuolat tobulėti ir likti ištikimai savo veiklai, kuri tau patinka ir kurioje matai prasmę. Džiaugiuosi, kad mano vykdoma sporto ir sveikatingumo veikla suburia įvairaus amžiaus mergaites, merginas, moteris sveikai gyvensenai ir saviraiškai. Kad jos jaučiasi ir atrodo puikiai, kad jos į savo namus grįžta pakylėtos. Aš įsitikinusi – jeigu moteris laiminga, aplink ją visi bus laimingi“, – atsiimdama jai skirtą apdovanojimą šių metų pradžioje stovėdama scenoje kalbėjo G. Vitkauskienė.
Krizė – tai galimybė
Ji nebijo prisipažinti esanti laiminga su savo „nelaimėmis“. Nebijo garsiai ištarti: „Esu graži, unikali moteris, gerbiu ir myliu save, esu vertinga. Aš esu jėga, manyje glūdi moteriška galia būti laiminga!”
Ir pataria kiekvienai moteriai sau nuolat tai priminti. Nors, prisipažįsta, pati sau anaiptol ne kasdien tai kartoja. O kada? Per krizes! Kai viskas aplink gerai, tokių dalykų sau priminti nereikia.
„Bet dabar aplink krizė, – sakiau Gitanai, kai susitikome pačioje karantino pradžioje. – Ar ji jus veikia?“
„Visiškai ne“, – nė akimirkos nesudvejojusi atsakė ji. Ir pridūrė: „Mes (šeima – aut.) neskendime informacijos sraute. Atsisakau to, kas išsiurbia iš manęs energiją. Gal rytoj galvosiu kitaip, bet iki šiandienos virusas ir jo keliama grėsmė manęs visiškai neveikė.
Išgirdau, kad nebus renginių. Pagalvojau: kaip gerai, visi pabus namie, apmąstys, ką daro, kur eina. Ar iš tikrųjų daro tai, ką nori. Peržiūrės savo santykius, sveikatą, finansus, savo veiklą, savo laisvalaikį. Galės grįžti į save. Šita krizė yra tam, kad išsigrynintume, kad atmestume tai, kas nereikalinga”, – užtikrintai kalbėjo moteris.
Tetos pranašavo: būsi stora
Ji visada buvo tokia – ryžtinga, energinga, sugebanti „uždegti”. Kai dar būdama pirmos vidurinės (dabar – Dzūkijos mokykla) moksleivė žaidė tinklinį Alytaus sporto mokyklos komandoje, treneris Gitaną į aikštelę išleisdavo tuomet, kai reikėdavo „uždegti“ komandą.
„Aš nuteikdavau komandą, kad viskas bus gerai, sugebėdavau „užmotyvuoti“, – prisimena Gitana.
Dar ji prisimena, kad nors ir labai mėgo sportuoti, buvo stambi paauglė – stambiausia savo klasėje, ne kartą pavadinta „storulka“. Tetos bandė jai įteigti, kad tai – giminės genas. „Mes storos, ir tu būsi stora“, – sakydavo jos.
Bet Gitanai taip neatrodė. Ji buvo gal aštuntoje klasėje, kai po treniruotės įbėgusi į persirengimo kambarį nustebo pamačiusi iš vyresnių merginų, vienuoliktokių, kišenių pabirusias saulėgrąžas. Merginos paaiškino, kad jos visą savaitę valgo vien saulėgrąžas, norėdamos sulieknėti.
Gitana pasekė jų pavyzdžiu ir mokyklą baigė jau nebūdama „storulka“. Nors tuomet apie sveiką gyvenseną, pozityvų požiūrį, taisyklingą mitybą, sportą ir viso to derinį, galima sakyti, nežinojo nieko. Bet sugebėjo paneigti tetų diegtą stereotipą.
Ji nepasiduoda stereotipams. Visuomet renkasi savo kelią – ieškojimų kelią. Atsakymų ieško pozityviuose dalykuose: mokymuose, bendravime su pozityviais žmonėmis, saviugdos užsiėmimuose. Nebijodama klysti, nes teisingiausi atsakymai randami per patirtį, o jos be klaidų nebūna.
Darbas tik dėl darbo? Neįdomu
„Nėra amžinų dalykų – tai, kas vieną dieną atrodė teisinga, kitą dieną jau gali atrodyti kitaip“, – sako G. Vitkauskienė, trenerė, sveikatingumo ekspertė, šiuo metu Holistinio ugdymo institute studijuojanti II kurso mokymų programą „Holistinė asmens sveikata“.
Į holistiką, prisipažįsta alytiškė, ją atvedė gyvenimas – asmeniniai išgyvenimai, sutikti žmonės, kurie nuolat uždavinėja vis sudėtingesnius klausimus.
O viskas prasidėjo nuo sporto, kuris Gitanos gyvenime buvo nuo vaikystės. Baigusi vidurinę mokyklą ji pasirinko geografijos ir kūno kultūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), po kurių grįžo dirbti į tą pačią Dzūkijos mokyklą, kurioje mokėsi.
Čia pradėjusi vesti pirmąsias aerobikos treniruotes moterims, netrukus įsidarbino privačiame sporto klube.
„Nueidavau į tą sporto klubą, pravesdavau treniruotę, bet man trūko ryšio su klientėmis, galimybės sekti jų pokyčius, dalintis moteriška energija. Man neįdomus darbas tik dėl darbo“, – prisimena Gitana, norėjusi, kad klubas moterims būtų ne tik treniruočių, bet ir jų augimo, tobulėjimo, geros energijos įsikrovimo vieta.
Kai apie savo norus užsiminė vyrui Robertui, jis pasiūlė įrengti sporto klubą šeimos bute Žiburio gatvėje. Taip ir buvo padaryta: šeima išsikėlė gyventi į naują butą, o senasis buvo atiduotas sporto klubui, kuris čia veikė keturiolika metų – kol prireikė didesnės erdvės.
Klube daugėjo ir trenerių, ir treniruočių, ir lankytojų. Klubas augo ne tik kiekybiškai – ir kokybiškai.
Pozityvumo užtaisas
„Moterys ateina į sporto klubą ne tik dėl dailesnės figūros. Ateina praleisti laiko kitokioje aplinkoje, ieško impulso ne tik išoriniam, bet ir vidiniam pokyčiui. Jos pradeda suvokti, kad neužtenka tik treniruotės ar tik sveikos mitybos. Kai kurios sako: aš tik ateinu į klubą, pabūnu ir jau žinau viską, ko man reikia ir ką darysiu“, – pasakoja G. Vitkauskienė, džiaugdamasi, kad moteris į „ŠaulęGYM“ traukia pozityvumo ir motyvacijos užtaisas.
Pozityvumas – jos gyvenimo pagrindas ir filosofija. Atsiprašyti, padėkoti ir pasidžiaugti tuo, ką turi šiandien. Nemeluoti sau. Pripažinti problemą. Nebijoti pasakyti, kas yra blogai, būtinai ieškoti žinių, būdų ar specialistų pagalbos ir eiti tik pirmyn.
„Svarbiausia – šalinti melą iš savęs“, – sako moteris, pripažindama, kad vidinis procesas, kol to išmoksti, yra ilgas ir sunkus.
Dažnai lengviau ir paprasčiau atrodo kažką savyje užgniaužti, nustumti į tolimą minčių ir jausmų kertelę, ieškoti išorinių užsimiršimo būdų.
„Taip, iki tam tikros ribos, taip būna lengviau“, – sutinka Gitana. „Bet kuo didesnė saviapgaulė, tuo dar didesnis smūgis laukia paskui“, – iškart priduria ji. Todėl mokosi ir moko teisingai reaguoti į realybę, priklausomai nuo to, ką ji duoda – pasakyti „ačiū“, pasakyti „ne“ ar „eik po velnių“.
„Negali už kažko slėptis“, – sako G Vitkauskienė, pastebėdama, kad patirdami stresą turime pasirinkimą: ar eiti į destrukciją – alkoholį, psichotropiją, persivalgymus, pasyvumą ar rinktis sveikatingumą, saviugdą, gamtą, pakylėjančią aplinką, prasmingą veiklą bendruomenėje.
Gyvenimą kuriamės patys
O aš neištveriu nepaerzinusi, kad bepigu jai, verslininko žmonai, kalbėti apie ieškojimus, kai niekuo daugiau rūpintis nereikia. „Taip nėra. Aš rūpinuosi namų švara ir aplinka, visais įprastais šeimai reikalais ir ritualais, o ŠaulėGYM veikloje viską, ką darau, darau savo jėgomis. Su vyru kalbamės, tariamės, vienas kitą palaikome, bet turim kiekvienas savo veiklos sritį ir kiekvienas joje dirbame ir esame pilnai atsakingi už jas“, – patikina G. Vitkauskienė.
Jiedu su Robertu kartu jau 27 metus. Turi du sūnus, kiekvienas savo darbo sritį ir bendrą požiūrį į tokius dalykus, kaip sveikatingumas, pozityvumas, drąsa būti savimi.
„Mes darome tai, kas mums įdomu, ir nepanyrame į stereotipus – mums nesinori stereotipiškai sirgti, stereotipiškai mąstyti, stereotipiškai būti nepatenkintiems“, – sako Gitana, visai nepasiduodanti ir pastaruoju metu stereotipiškai visuomenę apimančiam nerimui, baimei ar apgailestavimui dėl žlugusių planų.
Jos mintys nesisuka apie šventę, kuriai buvo beveik pasiruošta – įdėta daug jėgų ir laiko. Moteris galvoja apie tai, kaip saugotis nuo viruso, sveikatintis pačiai ir patarti kitiems, atsiradusį laiką išnaudoja savo gyvenimo sričių analizei ir užduoda klausimus sau: „Kaip aš jaučiuosi?“, „Ar tai, ką matau ir patiriu, yra mano svajonė?“, „Kur aš einu ir į kokią ateitį tai mane veda?“
„Rytojaus nenuspėsi, bet jį kuriamės patys, kiekvieną dieną savo mintimis, įsitikinimais ir veiksmais. Turime būti pasiruošę su pagarba ir meile priimti beatsiveriančius gyvenimo slėpinius“, – sako sveikatingumo ekspertė G. Vitkauskienė.