Noriu pakviesti padiskutuoti apie Alytaus ligoninės priimamąjį. Ačiū likimui, ten netenka dažnai lankytis, bet po paskutinio apsilankymo noriu pasidalinti skaudžia patirtimi ir patarti: kai suriečia skausmas, nevažiuokite į ligoninę patys, kvieskitės greitąją, nes jei dar judate – jūsų atvejis ne mirtinas.
Mano atvejis, medikų teigimu, irgi buvo „ne mirtinas“. Žinoma, nes ligoninę sugebėjau pasiekti pati. Ir tai buvo mano didžioji klaida, dėl kurios sulaukiau ne vieno priekaišto ir reikalavimo pasirašyti sutikimą, kad sutinku mokėti už paslaugas.
O viskas buvo taip. Turiu bjaurų negalavimą – lengvai iškrypę du kaklo slanksteliai ir dėl to kartais užspaudžiamas nervas. Ir tada prasideda stiprus skausmas. Kas su tuo susidūręs, tikrai supras apie ką kalbu. Pirmą kartą, kai taip atsitiko, nevalingai pargriuvau namuose ant grindų ir buvau tikra, kad man infarktas. Negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, nei pajudėti. Vos sugebėjau pralementi, kad artimieji kviestų greitąją pagalbą.
Bet, kaip ir kiekvienas žmogus, turintis tam tikrų sveikatos problemų, kurios kartojasi, aš išmokau kažkiek kontroliuoti šią būseną: jokių gilių įkvėpimų, ypač lėti judesiai.
Tačiau prieš keletą dienų, būnat darbe vėl pajutau veriantį skausmą širdies srityje. Su kiekviena minute skausmas stiprėjo. Kadangi buvau Alytaus centre, todėl ilgiau nelaukiau ir įvertinusi situaciją, kad tikrai sugebėsiu, sėdau į mašiną ir pati atvažiavau į ligoninės priimamąjį.
Kažkokiu būdu, sukandusi dantis iki jo nuslinkau. Kai aš atėjau, žmonių daugiau nebuvo. Tiesa, mačiau kaip atvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Priėjau prie registratūros langelio. Ten dirbusi moteris kalbėjo telefonu. Aš kantriai laukiau. Praėjo minutė, kuri man prilygo valandai.
Viena ranka ji laikė telefono ragelį, kita – siekė atidaryti registratūros langelį. Bet jos ranka sustingo, langelis vis dar uždarytas. Praėjo dar viena minutė, nes pokalbis telefonu „labai svarbus“. Pagaliau langelis atsidarė ir aš sulaukiu dėmesio. Pasakau trumpai, kas man yra ir iškart pasiūlau sprendimą – man reikia, kad suleistų nuskausminamųjų vaistų ir aš netrukdysiu jų brangaus laiko.
Tuomet registratorė paklausia, kodėl aš atvažiavau į ligoninę ir pasiūlo man važiuoti į poliklinikoje esantį skubios pagalbos kabinetą, kadangi tai nėra mirtinas atvejis. Na, mirtinu atveju, žmogus jau nebevažiuoja nei ten, nei ten – jį išneša kojomis į priekį.
Man atsisakius važiuoti į polikliniką, nes to padaryti jau būčiau neįstengusi, registratorė man paduoda užpildyti anketas ir pakiša pasirašyti sutikimą, kad sutinku susimokėti už suteiktas paslaugas ir atliktus tyrimus ligoninėje.
Nesvarbu, kad esu dirbanti, socialiai apdrausta ir moku visus priklausančius mokesčius, bet „suklydau“ ir kreipiausi ne į tą įstaigą. Tokia, mat, yra tvarka.
Bet neturiu jėgų nei piktintis, nei ginčytis. Viską pasirašau, kad tik greičiau suleistų vaistų, nes skausmas tikrai buvo sunkiai pakenčiamas. Gavau nurodymą šiek tiek palaukti. Šiek tiek buvo 15 minučių.
Pagaliau mane pasikviečia į palatą. Pasirašau dar keletą kažkokių popierių, kurių jau net neskaitau. Pagaliau sulaukiu ir budinčios gydytojos, kurios pirmas klausimas vėl: kodėl aš atvažiavau į ligoninę? Galų gale suleido vaistų ir skausmas kiek atlėgo. Toliau sekė dar visa eilė tyrimų, kurių rezultatų aš laukiau ilgai ir nuobodžiai.
Pasirodo, kad rentgeno nuotraukos yra siunčiamos į Kauną, ten jos kažkokioje UAB „aprašinėjamos“. Gydytoja keletą kartų praeidama pasakė, kad reikia laukti, nes „aprašinėja“ Kaunas. Sėdėjau ant kėdutės, nes palatoje man vietos neatsirado. Sėdint skausmas vėl pradėjo stiprėti. Tačiau sėdėjau strateginėje vietoje, mačiau ir girdėjau beveik visus personalo pokalbius su pacientais – bendravimas neatrodė šiltas ir malonus.
Pagaliau gautas rentgeno „aprašas“ iš Kauno. Gydytoja pasikviečia mane, atiduoda man kopijas, kurias turiu nunešti šeimos gydytojai ir jau neatmenu kurį kartą pabrėžia, kad kitą kartą aš jokiu būdu negaliu važiuoti į ligoninės priimamąjį, jei tuo metu dirba ir poliklinikos skubios pagalbos kabinetas. Aš dar kartą bandau paaiškinti, kad važiavau, į artimiausią gydymo įstaigą, nes man labai skaudėjo. Gydytoja šiek tiek pašaipiai pareiškia, kad mano skausmas neprilygo nei 9, nei 8 balams.
Kiek teko susidurti, skausmo lygį nusako pacientas, nes būtent jo klausiama, kokiam balui iš dešimties (kur 10 yra stipriausias) prilygsta skausmas. Alytaus ligoninėje skausmo stiprumą nustato patys gydytojai. Taigi ir nebandykite ginčytis. O aš kitą kartą, net ir būdama ligoninės teritorijoje, kviesiu greitąją pagalbą. Gal tada išvengsiu gydytojų priekaištų?
Už šį vizitą dar nemokėjau – visus duomenis persiųs Ligonių kasoms ir nuspręs, ar turėjau teisę kreiptis į ligoninę nemokamos pagalbos.
Mano pavardės prašau neskelbti, nes atvirumas mūsų visuomenėje nėra mėgstamas.