Alytiškiai Girmantas ir Aušra – jau bene penkiolika metų eina tvirtu meile, pasitikėjimu ir pagarba grindžiamu keliu. Vienuolika iš jų – santuokoje. Ši vestuvių sukaktis juodviem ypatinga, mat pažymėta Nemunaičio stovykloje savanoriaujant, kur prieš daug metų ir užsimezgė pirmoji simpatija.
O didžiausia staigmena metinių proga – Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje specialiai jiems suruošta santuokos įžadų atnaujinimo ceremoja.
„Įprasta, kad Nemunaičio stovykloje einame į Mišias. Nieko nesitikėjau. O kai kunigas pradėjo kalbėti apie santuokos reikšmę ir įžadų atnaujinimą, pakvietė mus su Girmantu, negalėjau sulaikyti ašarų. Buvo nepamirštamos akimirkos. Įžadų atnaujinimas Nemunaityje, kur ir užgimė mūsų jausmai – neįkainojama, tobula“, – kalbėjo Aušra. Jos vyras pridūrė, kad „laikėsi“ iki jiems parodė senas Nemunaityje darytas nuotraukas ir įteikė metalinius indus, iš kurių valgė prieš penkiolika metų, kai savanoriavo stovykloje. „Plieninių vestuvių metinių proga – pati geriausia ir širdžiai brangiausia dovana“, – įvertino Girmantas.
Santuokos įžadų atnaujinimo akimirka.
Aušra – šeimos žmogus, knygų mylėtoja. Jos vyras Girmantas – žygeivis, vadybininkas, užsiima biokuro gamyba, Norvegijoje įgijęs avarinių medžių pjovimo amatą, veiklą vysto Lietuvoje. Regis, du skirtingi žmonės, tačiau, kaip sako Aušra, vienas kitą papildo, pasitiki, leidžia turėti savo laisvalaikį, neriboja.
„Mudviejų istorija gana nestandartinė. Už jį esu dviem metais vyresnė. Visada maniau, kad ištekėsiu už vyresnio. Tačiau jis buvo labai atkaklus. O ir šiandien nesigailiu, nes tai – vyras, kuris žodį myliu pasakė ne tik prieš vestuves. Primena tai dažnai, dėl to jaučiuosi saugi ir laiminga“, – atviravo moteris.
Pokalbio pradžioje sutuoktiniai papasakojo, jog pirmoji jų pažintis – Vidzgirio miške, kai Aušra su tėvais ėjo pasivaikščioti, o Girmantas su draugu grybavo ir palydėjo link vieno lankytino objekto, buvo pavaišintas kugeliu. Tačiau tąkart juodu buvo vaikai ir susitikimas išsitrynė iš atminties. Tik daug vėliau, pradėjus draugauti, vartydamas fotografijų albumus, Girmantas atpažino paauglę mergaitę.
O pirmieji jausmai gimė kai Girmantas ir Aušra savanoriavo Nemunaičio stovykloje. „Mano mama važiuodavo į Nemunaičio stovyklą savanoriauti, veždavosi ir mus. Kai jau buvau pilnametis, pas stovyklos vadovę Ireną Motūzienę paprašiau, kad ir mane priimtų vadovu. Tą vasarą darbavosi ir Aušra. Susipažinome 2005-aisiais. Tu man rytais darydavai kavą, kol kažkas nepasijuokė, ir lioveisi“, – juokais kalbėdamas žmoną paerzino Girmantas.
Po tos pažinties vasarą, žiemą vyko stovyklos vadovų susitikimas Nemunaityje. „Vaikščiojome po stovyklą, kalbėjomės, žaidėme su sniegu. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė“, – juokiasi pašnekovas.
Aušra sako, jog nuo vaikystės buvo drovi, tad Girmanto vyriškumas ją labai sužavėjo. „Jis labai pasitikintis savimi, drąsus. Su vaikais – reiklus ir užsiimantis. Aš nuo vaikystės buvau nepasitikinti savimi. Ir dabar taip yra – aš prie jo jaučiuosi saugi. Jis mane i „ištraukia“ į veiklas. Girmantas juokiasi, kad mane socializuoja. Iki šiol bendrauju su artimesniais šeimos nariais, artimais draugais“, – pasakoja moteris.
Po daugiau nei trijų metų draugystės jiedu susituokė, prieš tai, kaip dabar madinga, kartu negyveno. Dabar augina 5 ir 7 metų atžalas. Kur santuokos paslaptis – atsakymus žino abu.
„Galvoti apie kitą. Nereikia savęs išsižadėti, pamiršti. Bet reikia išgirsti ir matyti kitą. Manau, egoizmas išskiria žmones bet kokiuose santykiuose. Turi būti ir pasiaukojimas. Juk žinai, kad nėra nei idealių žmonių, nei idealios santuokos. Šlifuoji santykius. Būna minčių, ko gi čia prasidėjau, gal būčiau sutikusi lengvesnį žmogų“, – juokiasi pašnekovė.
Girmantas nedaugžodžiauja. „Santuokos paslaptis, gavoju, kompromisų ieškojimas. Kažkur nusileidi pats, kažkur žmona. Balansas – tai ir yra paslaptis“.
Taip ir gyvena vienas kitą papildydami. Girmantas dažnai žygiuoja su organizacija „Olita Orany“, dabar jungiasi prie keliautojo Vydo Verbilio. „Kartu su sūnumi Emiliu baidarėmis plaukėme penkias dienas. Įveikėme 120 kilometrų. Jaunuolis gavo jaunojo keliautojo apdovanojimą“, – besididžiuodamas sūnumi pasakojo Girmantas. Jis su „Olita Orany“ eina į visus žygius bene trys metai, nepraleisdamas, net jeigu ir kamuoja maži peršalimo negalavimai.
„Jis turi geležinę valią. Ir pasitikiu juo. Aš lieku namie su vaikais ir knyga, o jis žygiuoja. Natūralu, kad žmonės turi ir gali turėti skirtingų pomėgių ir būti kartu. Pabuvimas atskirai – irgi gerai. Žinoma, jis daug dirba, savaitgaliais dažnai žygiuoja. Vaikai dar per maži žygiavimui, o ir aš neišdrįstu. Gal kada…“, – žvelgdama į vyrą juokiasi moteris.
Šią vasarą, po labai ilgos pertraukos, Girmanto iniciatyva visa šeima nutarė dešimt dienų praleisti Nemunaičio stovykloje. Aušra – vadovė, Girmantui teko komendanto pareigos. „Tėčio dažnai nebūna namuose, tad buvo puiki proga visiems pabūti gamtoje, kartu. Taip jau sutapo, kad kaip tik buvo mūsų vestuvių metinės. Ir ta įsimintinoji staigmena – santuokos įžadų atnaujinimas”, – kalbėjo moteris.
Paklausus, ką vienas kitam padovanojo sukakties proga, juokiasi: „Viens kitam esame dovana”.