„Kasdien į darbą einu su džiaugsmu, nes darau tai, apie ką svajojau, Kartais pajuokauju, kad baltas chalatas – tarsi mano supergalia: nuovargis stebuklingai išgaruoja, matau prasmę kiekviename žingsnyje “, – sako Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti šeimos gydytoja Laura Bieliauskaitė-Svetlauskienė.
Neseniai medikė sulaukė staigmenos ir išskirtinio dėmesio – už nuopelnus sveikatos sistemai ministrė ją apdovanojo garbės ženklu. Medikė teigia, kad toks įvertinimas jai buvęs netikėtas ir sukėlęs tikrą emocijų audrą.
Apdovanojimas – džiugus ir netikėtas
„Neslėpsiu, malonu ir džiugu, kai tavo pastangos matomos, įvertinamos. Jaučiuosi pakylėta. Darbe atiduodu tikrai daug savęs, kaip sakoma – dirbu iš širdies. Tačiau norisi tikėti, kad kiekvienas medikas maksimaliai stengiasi ir galėtų pasakyti tą patį.
Kita vertus, regis, šeimos gydytojas nėra tas, kuris galėtų pasigirti didelėmis sėkmės istorijomis, atradimais medicinoje. Nesijaučiu nei pranašesnė, nei išmintingesnė už kitus. Tiesiog dirbu savo darbą ir myliu pacientus“, – kalbėjo moteris.
Visgi būtent šeimos gydytojo kabinete daugelis tų sėkmingų istorijų ir prasideda. Įsiklausius į paciento nusiskundimus, negalavimus, sprendžiama, kokius tyrimus paskirti, kur nukreipti. Savalaikiai ir operatyvūs šeimos gydytojo sprendimai – labai svarbūs tolesnei gydymo eigai.
Kitam miestui suvilioti nepavyko
L. Bieliauskaitė-Svetlauskienė puikiai pažįsta savo pacientus, žino jų negalavimus, atpažįsta žmones vien iš balso atsiliepdama telefonu. Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre alytiškė dirba jau devynerius metus, ir per tą laiko nė karto nekilo mintis keisti darbo vietą.
„Gyvenime aš mėgstu stabilumą, nesiblaškau. O šiuo atveju, netgi nematau reikalo kažką keisti, kadangi dirbdama čia jaučiuosi laiminga. Su komanda esame tarsi vienas darnus kumštis, sąlygos taipogi tenkina. Be to, man imponuoja mažesnės įstaigos, kolektyvas, tad viskas, ko reikia, aš jau turiu“, – tvirtino gydytoja.
Tiesa, ji atviravo, kad neseniai sulaukė pasiūlymo dirbti kitame mieste, kuriame gydytojų labai trūksta. Tačiau, pasak L. Bieliauskaitės-Svetlauskienės, jos persivilioti nepavyks.
„Prieš priimdamas sprendimą, daug ką pasveri. Nesivaikau vien tik finansinės naudos, juk laimė – anaiptol ne vien tik pinigai. Emocinį gerbūvį gyvenime kuria ir daug kitų dalykų“, – sakė moteris.
Ji visuomet dirbo tik savo gimtajame mieste. Kitų variantų net nesvarstė. Žinojo, kad po studijų ateitį sies su Dzūkijos sostine.
Svarbu mylėti žmones
Šeimos gydytoja neslepia: mediko darbas tikrai nelengvas, tenka „sugerti“ daug skausmo, išgyvenimų. L. Bieliauskaitė-Svetlauskienė įsitikinusi, kad be pašaukimo dirbti būtų sunkiai įmanoma.
„Turi mylėti žmogų, kiekvieną pacientą, nuoširdžiai norėti ir gebėti padėti. Aš manau, kad tai nėra išugdoma savybė. Tai – duotybė“, – tvirtino medikė.
Pasak jos, neskaitant profesinių gebėjimų, profesionaliai teikiamų paslaugų, gydytojo darbe koja kojon turėtų eiti ir empatija, mokėjimas atjausti pacientą.
„Nuoširdus bendravimas pacientams taipogi labai svarbus. Jie ateina kamuojami negalavimų, skausmų. Ir kai kažkas praveria mano kabineto duris ir netikėtai paklausia: gydytoja, ar priimsite, aš negaliu atsakyti neigiamai. Visuomet bandau įsijausti, kaip pati jausčiausi tokioje situacijoje.
Nežinau, gal ir per daug savęs atiduodu, neretai atrašau į žinutes ir ne darbo valandomis, nes juk suprantu, kad mamai neramu, jos vaikas serga. Turbūt kitaip nemoku, tačiau tikriausiai čia ir yra tas vadinamas pašaukimas“, – kalbėjo šeimos gydytoja.
Priešakinėse linijose – ir pandemijos metu
Priešakinėse linijose ji stovėjo ir užklupus COVID pandemijai. Moteris savanoriškai važiavo dirbti į patikros ir testavimo punktą, nes mintyse kirbėjo mintis: o kas, jei ne mes? Nuo galvos iki kojų vilkėdama apsauginį kostiumą, vieną po kito testuodama žmones, ji darbavosi ir savo 35-ojo gimtadienio dieną. Gydytoja teigė tvirtai žinanti, kad bet kuriuo metu ji bus ten, kur labiausiai reikia medikų rankų.
Moteris negailėjo gražių žodžių ir savo pacientams, tvirtino, kad šie – tikri dzūkeliai, kurie geba ir maloniai pabendrauti, ir gražesnį žodį pasakyti.
L. Bieliauskaitė-Svetlauskienė kiekvienam medikui palinkėjo kantrybės, vidinės ramybė, meilės žmogui ir ryšio su pacientais.
„Visi mes esame žmonės, medikai irgi pavargsta, tad labai svarbu rasti laiko sau, kad kokybiškai pailsėjus, vėl galėtume kibti į darbus. Na, o man geriausias poilsis – fizinis darbas savame darže, šiltnamyje, tuomet protas pailsi labiausiai“, – šypsojosi šeimos gydytoja.
Moteris džiaugiasi šeimos palaikymu, kuri visuomet yra tarsi tvirtas užnugaris. Gydytoja augina tris vaikus ir, kaip teigia, tikrai džiaugtųsi, jei atžalos pasuktų jos keliu ir rinktųsi mediko profesiją.
Nuotr. BNS/E. Ovčarenko; Vyriausybės/L. Penek
Visi gydytojai, be išimties, yra verti gero žodžio, nuoširdžios šypsenos ir padėkos. Jei norime matyti daugiau gėrio aplink, pirmiausia turime pradėti nuo savęs.