Na ir laikai atėjo. Su dviem kraštutinumais. Arba Putinas Lietuvą puola, arba vyrai seksualiai priekabiauja. Atsiminimų vakaras Amerikėje prasidėjo, bet netruko ir iki mūsų persiristi. Garsus lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad jam baisu į Lietuvą grįžti.
Kitas garsus kino režisierius Šarūnas Bartas sako, kad visi kaltinimai yra nesąmonės, bet jis jų komentuoti ir teisintis neketina.
Man tai baisu iš Lietuvos išvažiuoti.
Net ne emigracijon – tik į kokią neilgą turistinę kelionę. Argi su mūsų atlyginimais į ilgesnę išvažiuosi?
Bet ir trumpon susiruošus, bet kuri pasienietė, paskaičiusi lietuvišką feisbuką ir lietuvišką internetą bei spaudą, vartydama mano pasą, dar oro uoste gali paklausti: o jūs nieko seksualiai neišnaudojote, nesikabinėjote prie nieko ir nieko nelietėte?
Tarsi žmogus galėtų atsiminti, ar ketvirtą valandą ryto prieš penkis metus skrydyje į Tenerifę jis galėjo eskalatoriaus turėklų nepaliesti? Ir dar kokios moters rankos ant jų netyčia… .
Neatsakysi tinkamai, tai niekur ir neišskrisi. O jei dar po to kokia moteriškė viešojoje erdvėje atitinkamai pasisakys, tai gali tiesiog ir išvežti. Paskum galėsi įrodinėti, kad su ta moteriške net niekur nenorėjai kartu važiuoti ir pinigų taksi net neturėjai.
Laikas visiems įsikirsti: sekso Lietuvoje jau nebėra. Liko tik seksualinis priekabiavimas.
Vienoms – kaip sena, bet taip ir neišsipildžiusi mergaitiška svajonė mokykloje rašytuose atsiminimų sąsiuviniuose. Kitoms – kaip šiandienos kovos už lygiateisiškumą ir prieš feminizmą vėliava. Tretiems – kaip naudingas erzelis nuleisti garą dėl gerokai rimtesnių valstybės ir jos politikos problemų. Ketvirtiems – kaip garantuotai skaitomiausia medžiaga interneto portaluose ir laikai bei šerai, tampantys geležiniais argumentais potencialiems reklamos užsakovams.
O mes vis stebimės, kodėl demografinė situacija Lietuvoje tokia suš..ta.
Kad miršta daugiau negu gimsta. Kad gimsta tiek mažai ir taip retai, kad numirusiems reikia eilėje laukti, kol kokia šarvojimo salė atsilaisvins.
Kadangi vestuvės mūsuose būna tik savaitgaliais, tai gal reikėtų ir kitas sales efektyviau išnaudoti? Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – pagal vieną paskirtį, o nuo penktadienio – jau su Mendelsono maršu. Nuo pirmadienio – vėl rimtis, žvakių šviesa ir susikaupimas. Ramybės užuovėja ir kiti gražūs žodžiai ant vainikų.
Bet o tačiau ir vainikų daugiau negu vaikų ant Tėvynės yra. Gal dėl to, kad Lietuvoje pastaraisiais metais tik priekabiaujama? Bet ar tik pastaraisiais?
Kai kurie amžininkai mena, kad Algirdas galėjo priekabiauti prie Kristinos. Adolfas – prie Janinos. Vardų galybė – negi visus čia išvardinsi, net Alytuje yra pavyzdžių.
Tik ne visi tokie įžymūs ir kai kurie net susituokę. O čia jau meilė, nieko nepadarysi. Po jos priekabiavimo nebelieka.
Kadangi Rūta Vanagaitė prisikraidė virš Varčios miško ir kitų Lietuvos partizanų girių ir dėl savo įžvalgų apie Adolfą Ramanauską-Vanagą dar ilgai negalės naujų knygų Lietuvoje leisti, tai reikia būtinai ieškoti kitos autorės, kuri galėtų trumpą kursą, kas galėtų būti traktuojama kaip priekabiavimas Lietuvoje, į knygą sudėti.
Pavadinimą dykai atiduodu: „Trumpas vadovas vyrams, kaip kabinti, bet neužkibti“.
Tiesa, pirmas pavadinimo žodis gali kelti ir nemalonias asociacijas, bet geriau nemalonios asociacijos mintyse, negu nemalonūs komentarai interneto portaluose ir feisbuke.
Galimas ir kitas pavadinimo variantas: „Kaip kabinti, kad visuomet galėtum apkaltinti“. Šitas gal net ir geresnis, pelnas bus didesnis, nes knygas visais laikais moterys labiau negu vyrai skaitė.
O tada jau Bartas turėtų greitai susukti filmą, o Koršunovas pastatyti spektaklį pagal tą veikalą. Kaip atgailos aktą, už tai, kad rankomis, kojomis ir mintimis galėjo priekabiauti.
Visuotinio protesto vardan ant savivaldybių durų, visuomeninių įstaigų ir institucijų, viešose vietose reikėtų tokį ženklą, kaip Emyratuose, su skersai perbrauktais vyru ir moterimi užklijuoti.
Senus lipdukus ant kabinetų durų „Stop korupcijai“ pakeisti užrašu „Priekabiavimui – ne!“. Korupcija vis tiek nestoja, nepaisant raginimų, tad čia jau nieko neprarasime, bet atrasti galime labai daug.
Pavyzdžiui, vis labiau valstiečių apleidžiamas rinkėjų politinės medžioklės plotų valdas galėtų perimti nauja antisisteminė Antipriekabiautojų partija. Jos logotipu galėtų tapti nukryžiuotas Pūkas iš kairės, žaliaakės sugundytas Stoma iš dešinės, o per vidurį – horizontaliai paguldytas pastaruoju metu visų jau išbartas Bartas.
Išeitų šiek tiek pagal interneto amžių ir poreikius stilizuoti Gediminaičių stulpai.
Taip ant Lietuvos 2019 metų rinkimams užgimtų nauja, po prasto valstiečių valdymo susiklijavusi tikra lietuviška, moderni XXI amžiaus žagrės ir antipriekabiautojų sąjunga.
Ir balsuotų už ją visos rinkėjos moterys, merginos ir mergaitės. Kurios nori nesiplauti plaukų, nesilakuoti nagų ir negimdyti vaikų. Kurios visada atsidarys duris pačios ir aprėks kiekvieną vyrą, bandantį tai padaryti. Gal dėl to dabar daugelyje vietų ir atsirado automatiškai atsidarančios durys.
Vis daugiau patogumo, bet vis mažiau mandagumo. Vis mažiau seksizmo, bet vis daugiau sekso stygiaus. Taip ir gyvenam – nuo rinkimų iki gelbėtojų. Nuo priekabiavimų iki rinkimų. Su gelbėtojais.
Be sekso, bet su minimaliomis pensijomis ir minimaliu atlyginimu. Su minimaliu gimstamumu ir maksimaliomis pretenzijomis. Dėl daugelio dalykų. Bet pirmiausiai dėl savęs: kokie mes čia neįvertinti, užguiti ir apgrabalioti. Jau beveik okupuoti virtualioje erdvėje ir vis dar puolami per Suvalkų koridorių.
Tik kodėl aš vis matau per tą koridorių ne žalius žmogeliukus einančius, bet lietuvius į Lenkiją vis pigesnių vaistų ir maisto produktų važiuojančius?
Kol mūsų interneto ir feisbuko šviesuliai okupacijos kasdien bijo, aš neramiai laukiu, kol kokia pani iš Kauflando pasiskųs, kad Suvalkuose buvo apgrabinėta mužiko litvino? Tada tai jau prasidės, Matka Boska… .