Alytiškė Svetlana Žadeikienė pastaruoju metu dažnai girdi klausimą; „Kur buvai dingusi?“ Į jį moteris, plačiai šypsodamasi atsako: „Buvau ten, kur laikas atrodo sustojęs“. Devyni mėnesiai, praleisti Gervėčiuose, lietuvybės saloje Baltarusijoje, pakeitė Svetlanos požiūrį į gyvenimą.
„Lietuvoje žmonės vis galvoja, ko jiems trūksta, o ten priešingai – nepamiršta pasidžiaugti tuo, ką turi, nors turi jie tikrai nedaug ir gyvena be jokių patogumų“, – apie savo naują patirtį pasakojo iššūkių nebijanti 59 metų S. Žadeikienė.
Mokytoja, Alytaus rankdarbių klubo vadovė, laimėjusi Švietimo ir mokslo ministerijos skelbtą konkursą, praėjusiais mokslo metais išvyko dirbti į Gervėčių kraštą, vadinamą lietuvybės sala Baltarusijoje, kur pasijautė lyg sugrįžusi į praeitį – gyvenimo sąlygos ten priminė 1980 metus.
„Iš ten parsivežiau labai daug gyvenimiškos patirties. Pirmiausia pasikeitė mano požiūris į senatvę. Anksčiau galvodavau: nebedaug man liko iki pensinio amžiaus, tapsiu sena, ką aš veiksiu, kaip gyvensiu. Gervėčių krašte senų nėra. Jei tau tik 60 metų, nedrįsk skųstis, kad kažką skauda, kad tu senas. Žmonės ten jauni iki 80 metų, ir jie ne senėja, o amžėja“, – pasakojo moteris.
Devynis mėnesius Baltarusijoje, Rimdžiūnų kaime, praleidusi alytiškė stebėjosi ten gyvenančių senolių ilgaamžiškumu.
„Bandydavau atspėti, kokia jų geros sveikatos paslaptis. Paaiškėjo, kad ten žmonės labai daug juda. 90 metų senolė sėda ant dviračio ir važiuoja 5 kilometrus iki bažnyčios ir atgal. Žmonių negąsdina skausmai, jie stengiasi save nuteikti optimistiškai: jeigu skauda, vadinasi jie gyvi“, – apie ištvermingus Gervėčių senjorus kalbėjo S. Žadeikienė.
Moteriai įspūdį paliko ir Baltarusijoje gyvenančių kaimo žmonių pastangos išlaikyti lietuviškas tradicijas, prisirišimas prie savų namų.
„Lietuvybės jie neišsižadės nė už ką. Man skaudu, kai į Angliją išvažiavę lietuviai bijo kalbėti gimtąją kalba. Jie nenori pasirodyti, kad yra emigrantai, ir stengiasi kuo greičiau išmokti užsienio kalbą“, – sakė ne tik lietuvių kalbą, bet ir dzūkų tarmę puoselėjanti alytiškė.
Anot jos, nors daugelio Gervėčių krašte gyvenančių žmonių vaikai gyvena miestuose, senoliai savo namų į patogesnę kasdienybę iškeisti nesiruošia.
„Lietuvoje neretai tenka išgirsti tėvus besiskundžiant, kad vaikai jų neaplanko, pamiršo. Gervėčių žmonės žino, jog jų vaikai dirba, kad kelionė yra ilga, ir nieko iš jų nereikalauja. Gyvenime jie vadovausi taisykle: savimi pasirūpink pats, nebūk našta kitam“, – kalbėjo S. Žadeikienė.
Baltarusijoje gyvenantys lietuviai nesureikšmina materialių dalykų. Jų tualetai lauke, žmonės drabužius skalbia rankomis, vandenį nešasi iš šulinio. Tačiau jie sugeba namuose palaikyti idealią švarą ir tvarką.
Gervėčių krašte alytiškė susipažino su moterimi, kuri 12 metų augino dvi vištas ir gaidį. Žinoma, vištos kiaušinių jau nebedėjo, bet senolė jas laikė ne dėl jų. Svarbiausia jai buvo tai, kad ji turėjo kuo rūpintis.
Daugelis Gervėčių krašto lietuvių gyvena vieni, tačiau vienatvė jų neslegia. Žmonės daug bendrauja tarpusavyje, laikosi tradicijų: švenčia Užgavėnes, renkasi prie kaimo kryžiaus melstis ir giedoti. Netgi karvių gynimas kaimo gatve tapęs tradicija, kada visi išeina pasikalbėti, paklausti vieni kitų, kaip sekasi.
„Tikėtina, kad išmirus dabartinei Gervėčių senolių kartai, ten nebeliks ir lietuvybės požymių“, – teigė Baltarusijoje pagyvenusi alytiškė.
S. Žadeikienei svarbi gimtoji kalba, dzūkiška tarmė. Moteris yra išleidusi keturias knygas, tris jų dzūkų tarme. Alytiškiams gerai žinoma knyga „Bobulė ir dziedulis“, „Pasakutės prie čierkutės“.
Daug kam atrodo, kad parašyti linksmas pasakutes visai nesudėtinga.
„Sau esu labai reikli, todėl rašau sunkiai. Nežinau, iš kur ateina įkvėpimas, siužetų specialiai negalvoju. Man kūryba tarsi maistas: ateina laikas, kai išalksti ir turi pavalgyti – ateina laikas, ir negali nerašyti.
Mano vyras turėjo puikų humoro jausmą. Kai jo netekau, praradau ir gyvenimo džiaugsmą, kurį stengiausi užpildyti kūryba. Man reikėjo pajuokauti, todėl ir rašiau šmaikščius kūrinius“, – apie savo kūrybą pasakojo visuomeniniame Alytaus gyvenime dalyvaujanti ir vos besuspėjanti suktis S. Žadeikienė.
Moteris užaugo Alytuje, kuriame dzūkavo kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus. Kai Alytus tapo pramonės miestu, dzūkuojančių atsirasdavo vis mažiau. Tarmė buvo siejama su kaimu. S. Žadeikienė džiaugiasi šiandien Alytuje sutikdama žmogų, su kuriuo gali dzūkiškai pasikalbėti.
Optimizmo nestokojanti moteris to paties linkėjo ir alytiškiams. „Linkiu žmonėms pozityvaus požiūrio į save. Mylėti gyvenimą, kuris duotas, ir suprasti, kad gyvename žemiškajame rojuje. Linkiu, kad prie Kūčių stalo susirinktų visa šeima, būtų išlaikytos tradicijos, nepamiršta sava kalba ir dzūkų tarmė“, – miestelėnams linkėjo S. Žadeikienė.