Baltu sniegu užmesti laukai ir toks lengvas šaltukas suteikia vilties, kad Kalėdos gali būti gražios. Panašios, kaip būdavo mano vaikystėje – su sniegu, pasikeitimu dovanomis, didesne gerumo doze artimiems ir net visai nepažįstamiems.
Pripažinkime, kad globalizmas atėmė iš mūsų gebėjimą kurti daugelį dalykų. Kaip sako vienas mano draugas, nėra pasaulyje tokio dalyko, kurio net lietuviams nereikia, bet Kinijoje vis tiek padarys! Tad atvėpinę burnas ir žiūrime, kokių dar kalėdinių, velykinių ir kitokių niekučių iš ten pas mus atkeliaus.
Mes jau nebesugebame susikurti sau Šventės. Todėl skelbiame viešuosius pirkimus Kalėdų eglutei ar miesto šventei surengti. Įsivaizduokite, kad šeimos šventei, kokiam jubiliejui ar gimtadieniui, ir jūs skelbiate konkursą. Nesąmonė, sakote, kas gi geriau už mane gali žinoti, kokios šventės man reikia?
Tad kodėl tas nesąmones vieni rimtu veidu daro, o kiti dar rimtesniu joms linkčioja?
Savivaldybės iniciatyva pristatyta kioskelių Rotušės aikštėje. Bet niekas prekiauti ten nesiveržia. Visi gūžčioja pečiais, lyg niekas nesuprastų, kodėl. Ir svarbiausia, kad niekas net išeities iš tos nemalonios padėties neieško.
O priežastis čia paprasta. Net ne konkurencijoje su didžiaisiais prekybos centrais, kurių Alytuje pristatyta gyvas galas ar Lenkijos su jos mažesnėmis kainomis artume.
Nes mes nebemokame, nebesugebame, ir baisiausia, nebenorime susikurti šventės. Šiokią tokią eglę pagal viešuosius pirkimus sukūrėme, bet šventė prie jos neišeina. O kai jos šurmulio nėra, tai ir kioskeliai pasmerkti tuščiai stovėti. Arba stovėti tušti.
Ne pirmą kartą kažkas neišeina. Pasidarėme bulvarą per miestą kaip Eliziejaus laukus Paryžiuje, bet gyvybės tame bulvare įkvėpti nesugebame. Reklaminių stendų stovai tos gyvybės neįkvėps.
Aukščiausią pėsčiųjų tiltą virš Nemuno pastatėme. Tiesa, ten ir dviračių tiltas, bet dabar žiema, tai šiuo klausimu lyg ir nėra dėl ko diskutuoti. Kaip ir sniegą nuo dviračių takų valyti. Nes dabar žiema.
Bet jeigu norėtume padiskutuoti dėl čiuožyklos, kuriai dabar pats metas, tai esu tikras, kad ji, kad ir kiek būtų laipsnių šalčio, Rotušės aikštėje ar prie Sporto mokyklos ((………………..) čia galite patys įrašyti bet kurią kitą vietą), tikrai neatsiras.
Anaiptol ne dėl to, kad valdžia kažko nedaro. Ji jau seniai daro tik tiek, kiek jai apibrėžta įstatymų rėmuose, kiek ji turi iniciatyvos ir kiek tai netrukdo jos reikšmingumui.
O čiuožyklos dar nebus ir dėl to, kad niekas neparašė projekto, o savivaldybė tam neskyrė pinigų. Nes pavyzdžiui, kinui po atviru dangumi Dainų slėnyje projektas buvo parašytas. Kokie ten pinigai, niekingi keli tūkstančiai eurų, sakysite, kai į prieplauką, prie kurios niekas taip ir neatplaukė, kelis šimtus tūkstančių sudėjome… .
Šiaip dėl to kino, tai pasakysiu taip. Aš būčiau prailgintuvą, projektorių iš namų paėmęs, su savivaldybės įmonės „Alytaus telekinas“ direktoriumi Kęstučiu Repečka sutaręs, kad jis vieną ar du filmus parodytų ne kino salėje, bet kitoje erdvėje, (nes už autorines teises jis bet kuriuo atveju moka), padengęs jam tas išlaidas, o paskum gal būtume radę sprendimą, kaip nuolat kiną atviroje erdvėje rodyti. Kad visiems šventė ne vieną kartą, bet nuolat būtų.
Bet yra šiek tiek kitaip. Nes mes išmokome rašyti projektus, bet nebemokame pasidaryti šventės. Kartais 25 metrų aukščio darinyje mes bandome sukurti šviesos ir muzikos spektaklį, užmiršę paprastus, bet širdžiai nuo vaikystės mielus dalykus ant žemės – Kalėdų eglutę, kaip mūsų tikėjimo atributą ir simbolį.
Kaip tik kalėdiniu laikotarpiu prieš keletą metų teko būti Briuselyje. Būtent tada, kai ten buvo atsisakyta puošti tradicinę eglę ir Belgijos sostinėje buvo pastatyta eglė iš statybinių pastolių. Beje, maždaug už tokią pat kainą, kaip šiemet Alytuje.
Tokios eglutės motyvas tada buvo toks: kad neįžeistų musulmonų, kurių ten yra pakankamai daug, religinių jausmų. Šiemet Briuselio eglė atrodo niekuo neypatinga ar kažkaip ypatingai papuošta. (Senesnės eglutės arba dabartinės foto galite pažiūrėti straipsnio apačioje)
Kaip matote, po įvairių ieškojimų ji ir vėl tokia paprasta, gal net šiek tiek kreivoka, bent man taip pasirodė. Bet ji tikra. Tuo tarpu Lietuvoje mus bandoma įvelti į kažkokią keistą psichozę viešojoje erdvėje: kurio miesto eglutė (nors ji iš tiesų jau jokia eglutė, bet tik konstrukcija) gražiausia, kurio negražiausia, kurio šviesiausia ar kuri dar galas žino kokia?
Ir mes spaudžiame like kompiuteryje. Vietoje to, kad prie miesto eglutės Alytuje paspaustume ranką bendraklasiui, grįžusiam iš Londono ar Vilniaus, apkabintume pusseserę ar pasisveikintume su pažįstamu alytiškiu. Pasikalbėtume apie miestą ir valstybę. Apie gyvenimą.
Kaip aš pats gyvenu? Nesulauksit, kaip sakoma. Jūsų pykčiui, gyvas ir dar visai neblogai gyvenu. Kad ir kokius piktus komentarus, kaip jums atrodo, berašytumėte, man nuotaikos nesugadinsite. Nes turbūt neskaitėte Ernesto Hemingvėjaus. Kurį perfrazuojant, pasakysiu taip: šventės, kuri visada yra su manimi, sugadinti niekas negali.
Tad švęskime. Kartu vienas su kitu. Su miestu ir valstybe. Jų abiejų ritmu.
Labiau muzikalesni gal pasakytų, kad ne visada į ritmą susigroti ir susidainuoti išeina. Nieko, meilė ir nuoširdumas bet kuriame projekte atpirks profesionalius dalykus. Nes mylėti miestą ir jo žmones mes pasmerkti iš širdies, o ne dėl kitų dalykų. Jeigu ją dar turime?
P.S. Ar čia taip netyčia išėjo, ar tai galėtų žymėti naują miesto pradžią, kad prieš Kalėdas nugriauti senieji miesto riboženkliai? Gal miestas iš tiesų pagaliau pradės labiau keistis į gerą pusę?Bent nuo pavadinimo – nuo kažko gi turi būti pradžia. Su artėjančiais 2017 metais. Taikos ir ramybės.