Kai Algirdas Reipas, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) direktorius, važiuodamas pamato ne vietoje atliekas metantį žmogų, dažnai prie jo stabteli. Ne tam, kad pamoralizuotų – jam tiesiog įdomu, kodėl žmogus taip elgiasi. „Nepasitaikė nė vieno, kuris nesuprastų, kad blogai daro“, – pastebi A. Reipas.
Žinau, kad blogai darau, bet vis tiek darau
Anot jo, neleistinose vietose atliekas metantys gyventojai užklupti iš karto pradeda muštis į krūtinę: žinau, kad blogai darau.
„Nesuprantu, kodėl žmonės dar dažnai nereikalingus daiktus meta, kur pakliuvo ir paskui patys dėl to nesmagiai jaučiasi. Žmonės dažnai daro ir negalvoja. Kartais ir mano pažįstami prisipažįsta, kad išnešę senus baldus palieka prie konteinerių, o paskui kaskart pro juos eidami, susigėsta. Gerai, jei tuos baldus ar kitus daiktus greitai išveža, o jeigu jie ten stovi kelias dienas ir visi kaimynai žino, kas juos paliko, tylomis smerkia, o kartais ir netyli, praneša aplinkosaugininkams“, – kalba A. Reipas.
Jam pačiam atliekų rūšiavimas toks įprastas dalykas, kad vyras atrodo net šiek tiek nustebęs, paklaustas, kaip rūšiuoja namuose.
Rūšiuodami atliekame bendrą misiją
Reipų namuose stovi trys rūšiavimo dėžės, o kieme – keturi konteineriai. Į atskiras dėžes keliauja maisto, pakuočių ir mišrios likutinės atliekos. Išmetamas pakuotes A. Reipas dažniausia išplauna. „Net jei jos būna labai užterštos ir perdirbimui netinka, prieš išmesdamas praplaunu, kad nedvoktų“, – pasakoja jis.
Kadangi gyvena netoli kaimo parduotuvės, tenka tvarkyti ne tik savo, bet ir svetimas atliekas, mat po savaitgalio jų būna primėtyta pilna pakelė.
Nerūšiuojančių ar atliekas bet kur mėtančių žmonių A. Reipas nemoralizuoja, nes nemano, kad nuo to kas nors pasikeistų. „Malimas liežuviu nieko neduoda. Kad žmogus rūšiuotų, reikia, kad jis turėtų galimybes ir pasitikėtų atliekų rūšiavimo sistema“, – įsitikinęs Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro vadovas.
Galimybes jau turime – rūšiavimo konteineriai tapo neatskiriama gyvenimo dalimi ir savotiškai skatina rūšiuoti, nes jei yra konteineriai, į juos norisi ir kažką įmesti. „Rūšiuodami atliekame bendrą misiją“, – sako A. Reipas, primindamas, kad rūšiavimas reikalingas ne vienam žmogui ar vienai institucijai – jis naudingas ir reikalingas visuomenei.
Bet kodėl, net ir turėdami galimybes, ne visi žmonės nerūšiuoja? A. Reipas įsitikinęs, kad nerūšiavimas – tai protestas: vieni protestuoja prieš, jų manymu, neteisingą apmokestinimą, kiti pyksta dėl prikrautų ir laiku neišvežtų konteinerių.
Labiausiai rūšiavimui trukdo tai, kad daugelis žmonių vis dar netiki, kad jų išrūšiuotos atliekos tikrai yra perdirbamos. „Abejonės veikia pasąmonę. Vyksta eroziniai procesai: čia kaip su neištikimybe – tu nežinai, bet tavo pasąmonė sako, kad tai gali būti“, – vaizdžiai palygina A. Reipas.
Sistemoje pasigenda aiškumo
Jis įsitikinęs, kad žmonių požiūris keistųsi, jei visoje atliekų tvarkymo sistemoje būtų daugiau aiškumo, skaidrumo ir konkretumo. Kad visiems būtų aišku, kiek koks tvarkytojas, kokiais būdais sutvarkė atliekų ir kokią naudą tai davė – kad žmonės matytų, kiek jie medžių, kvarcinio smėlio, naftos ar kitų išteklių išsaugojo.
O tokio aiškumo nebuvimas kelia įvairiausias abejones. „Atliekų perdirbimas nėra toks pelningas verslas kaip galvojama. Pelningas yra atliekų netvarkymas“, – pastebi A. Reipas.
Lietuvos atliekų tvarkyme egzistuoja dvi iš skirtingų šaltinių finansuojamos sistemos: savivaldybių atliekų tvarkymo sistema bei pakuočių tvarkytojų ir gamintojų sistema, atsakinga už apmokestintų gaminių pakuočių tvarkymą, kuriam savivaldybės ir RATC-ai neturi jokios įtakos.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras jau pusę metų nesėkmingai bando gauti licenciją pakuočių tvarkymui, bet jo niekas neregistruoja kaip įmonės, kuri gali parduoti pakuotes. Nors įrengtoje rūšiavimo stotyje išrūšiuojama daug pakuočių, ARATC gali parduoti tik antrines žaliavas. Pakuotės yra brangesnės ir žmonėms tai būtų naudingiau, nes įmonė gautų daugiau pajamų, subsidijas iš gamintojų, tai leistų padengti dalį įmonės kaštų ir nedidinti rinkliavos.
A.Reipo vertinimu, savivaldybės su joms pavestomis funkcijomis susitvarko, juolab, kad valdiškoms įstaigoms nėra jokio ekonominio motyvo užsiimti kažkuo neteisėtu, o ir savivaldybių priežiūra bei kontrolė yra griežta.
„Akivaizdu, kad komunalinių atliekų rūšiavimu yra suinteresuotos savivaldybės ir jų įsteigti RATC-ai, nes kuo daugiau atliekų išrūšiuojama, tuo mažesni kaštai tenka gyventojams. Privatus verslas turi kitus interesus“, – sako A. Reipas.
Jis pateikia sąvartynų, kuriuos anksčiau eksploatavo privačios bendrovės, pavyzdį: RATC- ams perėmus sąvartynų eksploatavimą, skaičiai apie juose šalinamų atliekų kiekis gerokai sumažėjo. O nuo sąvartynuose šalinamų atliekų kiekių priklauso sąvartynų generuojamos pajamos.
Kodėl niekas netiria pasitikėjimo atliekų tvarkymo sistema?
Pakuočių tvarkymas Lietuvoje yra atiduotas privačias rankas. Juo užsiima viešosios įstaigos, kurios niekuo nerizikuoja: jos neturi jokio kapitalo, iš jų nereikalaujama piniginių užstatų, o sutartis jos sudaro tik vieneriems metams.
„Tokia sistema neturi ilgaamžiškumo, ji niekur nepasiteisino, nes nėra orientuota į perspektyvą. Tam, kad perdirbtum pakuotes, jas reikia ne tik surinkti, bet ir ieškoti, kas jas perdirbs. O Lietuvoje visų pakuočių rūšių pakuočių rūšių niekas neperdirba. Jas neva eksportuoja, bet niekas realiai nežino, ar tikrai eksportuoja“, – abejones dėsto A. Reipas.
Jis – ir Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos (LRATCA) prezidentas. Ši asociacija yra suskaičiavusi, kad per metus Lietuvoje susidarančioms pakuotėms normaliai sutvarkyti reikia 30 mln. eurų. Jas tvarkantys gamintojai importuotojai , pasak A. Reipo, realiai tam skiria 4-5 mln. eurų, bet jie vis tiek pateikia pažymas ir deklaruoja, kad viską sutvarko ir vykdo visas užduotis.
Pakuočių tvarkymas yra įskaičiuotas į prekių kainą ir pirkdami gyventojai už tai sumoka. Už tolesnį pakuočių sutvarkymą yra atsakingi gamintojai importuotojai. Bet jei ta pakuotė nėra sutvarkoma, vartotojų sumokėti mokesčiai nueina nežinia kur ir atitenka nežinia kam.
„Mes net neįsivaizduojame, kad pirkdami parduotuvėje, kasoje negautume čekio. O atliekų tvarkyme taip yra: įmonė nieko nesveria, niekam neatsiskaito, o galiausia pateikia dokumentą, kad sutvarkė. Ar taip administruojamas mokestis? Jei visi prekybos centrai dirbtų be kasos aparatų ir tik deklaruotų, kiek jie pardavė prekių už tokią tai sumą, po kelių mėnesių būtų kaip Graikijoje, o atliekų tvarkyme tokia chaotiška situacija ir yra“, – sako LRATCA prezidentas.
Jis svarsto, kad atliekų tvarkyme galbūt efektyvesnis būtų privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas. Tačiau esminiams pokyčiams reikalingi esminiai įstatymų pakeitimai ir visiškai kitoks atsakingų institucijų ir asmenų požiūris. Nuo to priklauso ir visuomenės pasitikėjimas atliekų tvarkymo sistema, ir dalyvavimas joje.
„Gaila , kad į visuomenės nuomonės tyrimus, aiškinantis pasitikėjimą institucijomis, nėra įtraukiama atliekų tvarkymo sistema. Juk su ja kiekvienas žmogus susiduria kasdien. Negi niekam neįdomu, ką apie ją galvoja?“, – klausia A. Reipas.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „EKO miestas“. Projektas finansuojamas Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis.