Kai kokiais 2025 metais Europos Sąjunga paprasčiausiai iširs, niekas jau nebeprisimins 2017 metų rudens. Bet būtent čia ir dabar bus prasidėję jos byrėjimo procesai.
Praėjusią savaitę Europos Parlamentas balsų dauguma pritarė, kad Piliečių laisvių komitetas parengtų specialųjį pranešimą, kuriuo ES Taryba būtų raginama imtis atitinkamų veiksmų prieš Lenkiją dėl Europos sutarties pažeidimo.
Tai pirmas toks griežtas ir teisiškai įpareigojantis pasisakymas suverenios bendrijos valstybės atžvilgiu.
Pripažinus pažeidimą, Europos Sąjungos Taryboje būtų suspenduota Lenkijos balsavimo teisė. Tai, daugumos balsavusių Parlamentarų nuomone, reikėtų daryti dėl to, kad Lenkijos valdžia netinkamai įgyvendina valdžių atskyrimo principą, apriboja teismų nepriklausomumą ir pažeidžia pagrindines teises.
Tačiau kam valstybei, kuri nebeturi jokio žodžio ir jokių teisių, dar būti Europos Sąjungoje? Ar ne taip pat pradės galvoti ir Čekija ar Vengrija, kai Europos Parlamentas nuspręs pamokyti ir jas?
Praėjusios sesijos posėdžiai, kai buvo kalbama apie teisės viršenybės principus ES ir tos teisės neva pažeidimus Maltoje ar Lenkijoje labai panašėjo į buvusios Sovietų sąjungos kompartijos suvažiavimus.
Kaltinimai, pasmerkimas, jokios kitos nuomonės. Jeigu ji tais laikais ir pasitaikydavo, būdavo užgožiama aritmetinės daugumos. Tokia šiandien yra ir Europos Parlamente. Balsuojanti už valstybių savarankiškumo menkinimą, įžvelgianti neva pavojus nacionalinių valstybių stiprėjime, bet nematanti bėdos globalizacijoje, liberaliojo pasaulio išlaisvintoje rinkoje ir demagogijoje, kurioje tik manipuliuojama kertine demokratijos sąvoka.
Teisės viršenybės ir pagarbos demokratijai terminai labai įdomiai Europos Parlamente skamba po Ispanijos siekių uždrausti demokratinį referendumą Katalonijoje. Išraiškingai skamba ir Europos Sąjungos institucijų tyla dėl teisinio politikų persekiojimo už demokratines inciatyvas.
Dar išraiškingiau šiandien skamba kaltinimai suvereniai Lenkijos Respublikai. Neva už demokratijos pažeidimus. Už savo teismų sistemos pertvarką. Už aiškią ir kategorišką poziciją pabėgėlių priėmimo, tiksliau – nepriėmimo klausimu. Už kitus, savarankiškumą įtvirtinančius sprendimus.
Principuose, kuriais remiasi Europos Komisija ir kai kurie parlamentarai, kalbėdami apie naujų ES priemonių teisinei valstybei stiprinti taikymo būtinumą Lenkijai, yra pasakyta, kad visais atvejais paisoma vienodo požiūrio į valstybes nares.
Jeigu ES vadovai nuolat kartoja, kad Katalonijos klausimas yra Ispanijos vidaus reikalas, tai kodėl nirštama dėl Lenkijos valdžios sprendimų? Sakykime, kad tai jų vidaus reikalas ir nesikiškime.
Akivaizdžios pastangos pažaboti nacionalinę teisę, pažaboti nacionalinių bendrijos valstybių institucijų sprendimus yra ne kas kita, kaip valstybių savarankiškumo naikinimas.
Tai yra bėda. Bet dar didesnė bėda yra tai, kad tokiais veiksmais vis labiau artinama Europos Sąjungos pabaiga.
Buvau vienas iš daugiau kaip 200 parlamentarų, nepritarusių rezoliucijos projektui, kuriuo daromas spaudimas Lenkijai.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas rado savyje jėgų, politinės valios ir išminties dar prieš balsavimą Europos Parlamente atsistoti greta Lenkijos, priimdamas rezoliuciją dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų.
Seimo nariai, pabrėždami, kad ES yra svarbu laikytis vienodų ir bendrų pozicijų bei reaguodami į sėkmingai vykdomas šeimos stiprinimo reformas Lenkijoje, akcentavo, kad jie palaiko sėkmingas Lenkijos Respublikos reformas ir svarsto galimybę jas įgyvendinti Lietuvoje.
Seimas šia rezoliucija nedviprasmiškai pasisakė prieš šiandienę ES politiką Lenkijos atžvilgiu ir pareiškė paramą bei solidarumą su Lenkijos Respublika dėl pradėtų Europos Sąjungos procedūrų, rekomendavo galimų sankcijų klausimą spręsti dialogu.
Toks Lietuvos gestas gali būti ne tik gera proga normalizuoti santykius su viena didžiausių kaimynių. Aiškiai artikuliuodama savo nuostatas dėl suverenių valstybių savarankiškumo, palaikydama už tai nuolat pasisakančias ir to siekiančias ES nares: Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, Lietuva gali tapti šios grupės nare. Tai būtų pakankamai rimta, turint omenyje, kad šiose šalyse pastaruoju metu gyvena beveik 64 milijonai gyventojų. ES politikoje tai taptų garsiu balsu, kurį ignoruoti didžiosioms ES valstybėms jau nebūtų taip paprasta.
Jeigu Lietuva pagaliau atsibustų iš rudeninio sąstingio ir taptų Vyšegrado valstybių partnere, mes galėtume pasiekti gerokai daugiau ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje. Atstovaudami valstybę ir jos žmonių interesus.
Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“