Pastarųjų savaičių įvykiai Europos politikos padangėje atnešė ne tik pavasariui nebūdingą orą, bet ir naujų įžvalgų apie rinkimus, demokratiją, galimus kataklizmus, netylančias pranašystes, kaip kuriuo keliu ir kada pasuks Europa.
Tiesa, mūsų padangėje bent jau paskutiniai dalykai tautai ne tokie įdomūs. Čia svarbesnę vietą užima diskusijos dėl alkoholio vartojimo, dar – pigesnių vaistų, miškų urėdijų ar Jūros šventės su alumi ar be jo klausimai.
O kuo šią savaitę gyveno Europos Parlamentas? Apie svarbiausias jo aktualijas pokalbis su Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininku, Prezidentu Rolandu Paksu.
– Baigiantis pavasariui, bet išliekant stabiliai prastiems socialiniams ir nedarbo rodikliams Europos Sąjungoje, Europos Parlamentas apsižiūrėjo, kad globalizacija kelia tam tikrų problemų ir ėmėsi svarstyti, kaip jas sušvelninti. Pasisakydamas diskusijoje šiuo klausimu, pareiškėte, kad parlamentarai diskutavo dėl niekinių dalykų. Kodėl taip manote?
– Jeigu globalizacija kuria gerovę visuomenei, neigiamų pasekmių lyg ir neturėtų būti. Jeigu mes iš anksto rengiamės pripažinti kitaip ir diskutuojame apie neigiamas globalizacijos pasekmes, tai mes a priori turime sutikti, kad atitinkamo lygio Europos ir pasaulio politikai nesugeba, nesugebėjo ir kažin ar sugebės ateityje užtikrinti visuomenės apsaugą nuo neigiamų globalizacijos pasekmių.
Šiandien daug įdomesnė galėtų būti diskusija ne apie globalizacijos žalą, bet dėl visuotinio ES referendumo. Jame bendrijos nariai galėtų pritarti arba nepritarti transatlantinių kompanijų veiklos metodų ir monopolio apribojimui. Gal žmonės pasisakytų, kad globalias kompanijas reikia apmokestinti bent jau ne mažiau, kaip apmokestinamas smulkusis ir vidutinis verslas.
– Globalizacija yra blogis, iš kurio Europos Sąjunga siekia ištraukti geriausius dalykus. Ar tokia yra šios diskusijos esmė?
– Būtent. Bloguose dalykuose iš principo negali būti gerų. Tarsi po potvynio mes galėtume klausti žmonių: ar jis daugiau gerų dalykų davė, nes nuplovė miestų gatves, ar blogų, nes sugriovė namus ir pražudė žmones? Negalima tokių dalykų net svarstyti.
Europos Sąjunga buvo kurta ne tam, kad jos nerenkami biurokratai ar jos pasirenkami politikai nubrėžtų globalizacijos gaires. Ir remiantis pamatine ES teise, ne jiems spręsti apie dalykus, kurie tą globalizaciją „veža“, kalbant šiuolaikinio jaunimo žargonu, ir kurie kelia problemų globalizuoti tautas ir atskirus individus.
– Nemažiau aštriai Europos Parlamente buvo diskutuojama ir dėl Vadovų Tarybos išvadų, kuriose nubrėžtos gairės deryboms su Jungtine Karalyste dėl jos išėjimo iš ES. Kokius esminius dalykus matytumėte šiame kontekste?
– Esminis dalykas, kurio iki šiol nesupranta daugelis Europos politikų – Britanija jau išėjo iš Europos Sąjungos ir ji ją paliks bet kuriuo atveju ir bet kuriomis sąlygomis, kaip ir Lietuva paliko Sovietų Sąjungą.
Daugelis politikų ir politologų šiandien linkę nematyti giluminių procesų, kurie vyksta ES šalių visuomenėse. Jeigu iki šiol tam tikrus dalykus juose didesne dalimi išspręsdavo emigracija, kai mažesnių šalių piliečiai migravo į didesnes (čia aš kalbu ne apie migrantus, bet būtent apie ES vidaus migraciją), tai pastaraisiais metais šis sprendimas nebus efektyvus ir dėl išorės migracijos, kuri netrukus užplūs Europos Sąjungą, ir dėl vidinio nusiteikimo bendrijos narėse prieš bet kokius imigrantus.
Socialinė atskirtis yra pernelyg didelė, kad dar kas nors tikėtų pasaka apie Europos Sąjungą. Tuo labiau, kad ją ir toliau bandoma kurti ne valstybių, ne tautų sandraugos principu, bet kaip vienintelį vaistą siūlant federalizmą, didesniųjų diktatą prieš mažesnius.
– Kaip atsitiko, kad pati Europos Sąjunga, jos institucijos nesilaiko savo deklaruojamų nuostatų?
– Ne viename dokumente yra pasakyta, kad kol Jungtinė Karalystė vis dar yra narė, visa ES vykdoma veikla turi būti toliau vykdoma kiek įmanoma sklandžiau, dalyvaujant 28 valstybėms narėms. Tuo tarpu balandžio pabaigoje vykęs Europos Vadovų Tarybos posėdis jau buvo be Didžiosios Britanijos.
Kodėl? Kodėl Europos Komisijos vadovas J. C. Junkeris, svarstant klausimus dėl „Brexit“, tam tikroje aplinkoje leidžia sau viešai pasakyti, kad jis nekalbės angliškai? Kas tai – smulkmeniškas kerštas anglams, kurie pirmieji palieka Europos Sąjungą?
Europos Parlamente lyg ir nuoširdžiai diskutuojama apie susitarimus, pagal kuriuos Britanija paliks Europos Sąjungą. Tačiau šiame sakinyje svarbiausias yra žodis lyg.
Iš tiesų nuolat tvyro garsiai nepasakoma nuostata: padaryti kuo sunkesnį išėjimo mechanizmą britams, kad kiti niekada ir jokiomis aplinkybėmis net nepagalvotų, kad galima palikti Europos Sąjungą.
Man tai primena tuos laikus, kai Lietuvos žmonės jau buvo pareiškę apie savo norą būti laisvi ir nepriklausomi. Lietuvai taip pat buvo kalbama apie „tvarkingą išstojimą“ iš Sovietų Sąjungos. Ir dar apie daugelį dalykų buvo kalbama: kiek milijardų ji skolinga už okupaciją, kiek ji turi įsipareigojimų didžiajai tėvynei ir kaip juos reikės padengti, jeigu Lietuva iš tiesų išeis.
Raskime savyje orumo ir savigarbos atsisveikinti su Jungtine Karalyste be geležinių kurpaičių, nesuverpiamo siūlų kamuolio ir kitų piktų pamotės pramanų.
– Europarlamentarai šioje sesijoje balsavo ir dėl rezoliucijos, kurioje aptariama padėtis Vengrijoje. Neva ten pažeidžiama demokratija, žmonių teisės, pasikėsinta į universitetų autonomiją. Ką manote apie panašias rezoliucijas?
– Noriu patikslinti, kad ne visi parlamentarai balsavo už šią rezoliuciją. Aš buvau būtent tarp tų, balsavusiųjų prieš. Minėta rezoliucija savo turiniu yra akivaizdus ir perteklinis kišimasis į suverenios ir nepriklausomos valstybės reikalus. Kaip Lietuva turi teisę, bent iki šiol, pati spręsti, kiek ir kokių universitetų jai reikia ar kokiomis sąlygomis čia gali veikti užsienio universitetų filialai, taip ir Vengrija tokią teisę turi. Ši rezoliucija yra vienas iš globalistų bandymų tą teisę atimti.
Keisčiausia, kad pasiūlę tokias rezoliucijas ir už jas nubalsavę politikai vėliau stebisi, kad žmonės nepasitiki Europos Sąjunga, o valstybės vis garsiau kalba apie tokios sąjungos reformą arba išsivaikščiojimą iš jos.
Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa