Kaip suprantu, šiais metais nei virtualiai, nei kaip kitaip su Rusija nekovosime. Bent jau šiomis savaitėmis. Dabar kausimės su sniegu, šalčiu ir slidžiomis gatvėmis. Taip prasidėjo nauji, 2017 metai. Pagal kinų kalendorių vadinami tokiu vardu, kurį toli gražu ne kiekvienam smagu garsiai ištarti.
Nors Lietuva – dar ne absoliuti zona, kurioje šis žodis turi prastą reputaciją, bet pastebėjau, kad nepaisant tokio akivaizdaus fakto, nūnai šio žodžio viešojoje erdvėje vis tiek privengiama.
Bet ne apie tuos paukščius dabar kalba. Kalba apie žiemą, kuri, anot kai kurių antraščių, smogė šalčiu ir speigais.
Rūsti žiema, kuri, matyt, yra nekonvencinis ir nepaskelbtas vienos kaimyninės valstybės, kuria kai kurie politologai, apžvalgininkai ir politikai nuolat viešojoje erdvėje gąsdinasi, karas. Informacinį karą, niu niu niu televizijoms parodę, jau įveikėme, tai jie dabar, matyt, tokiu būdu į Lietuvą veržiasi, svolačiai.
Šalčiu Lietuvą paims, kaip panašia žiema 1941 metais Hitlerį prie Maskvos įveikė. Kur Alytaus rajone rinktas Laurynas Kasčiūnas ir kiti veidu į Vakarus (reiškia, beveik ir į Dzūkiją) atsisukę seimūnai žiūri?
Baikos. Prisimenu ir dar didesnius šalčius Lietuvoje. Ir Sibire, kuriame teko būti, 55 žemiau nulio prisimenu. Ne vienas aš toks, yra ir daugiau. Bent pusė mano senelių kartos, kartu su kai kurių mūsiškių (turiu omenyje savo kartą, o ne R. Vanagaitės aprašytus) kartos patirtimi, dar ne tokius šalčius yra įveikusi. Ir ne tokias pusnis išbridusi ar ledu per gatvę pravažiavusi.
Kita vertus, man net šiek tiek džiugu, kad po tiek Nepriklausomybės metų vis labiau tampame panašūs į europiečius, kuriems užšalusi automobilių durelių spynelė ar penki centimetrai sniego kieme, o dešimt ant kelio jau reiškia mažų mažiausiai asmeninę tragediją, force majore aplinkybes ir kone pradinius pasaulio pabaigos simptomus.
Bet kita vertus ir apmaudu. Nes tokie išlepę europiečiai jau nepajėgia pajudinti savo užpakalio. Ne tik tada, kai reikia nusikasti savo kiemą. Net ir tada, kai reikia apginti savo moterį nuo ją grabinėjančio užeivio. Kai reikia apginti savo socialinius interesus, kuriuos politikai lengva ranka leidžia paminti globalioms kompanijoms. Kai reikia apginti savo tradicijas ir papročius prieš norą pataikauti ir įtikti.
Naujų metų naujausia naujiena: Alytaus miesto savivaldybė nusprendė praplatinti įvažiavimus į daugiabučių namų kiemus. Anaiptol ne dėl to, kad gyventojams būtų patogiau. Pasirodo, didžiulės šiukšliavežės nesugeba įvažiuoti, neužkliudžiusios kokios mašinos ar ant žalios vejos neužvažiavusios.
Įdomu, jei tokio sumanymo autoriai atsidurtų kokioje Viduržemio jūros saloje ar didingoje Romoje su siauromis gatvelėmis – tuomet jie namus griautų ar ką darytų, kad didelės ekonovuso mašinos privažiuotų šiukšlių surinkti? Gal paprasčiau ir logiškiau pareikalauti, kad atliekų surinkėjai mažesnėmis šiukšles vežtų?
O gal dar paprasčiau konteinerius prie didelės gatvės pastatyti, o ne pinigus išmesti? Nes ant platesnio įvažiavimo gyventojai dar vieną eilę mašinų pastatys ir šiukšliavežės vėl netilps. Kažkas skėsčios rankomis, kažkas šaipysis, kažkas piktinsis. Iki kito panašaus karto.
Mes pernelyg išlepinti gyvenimo. Man labai norisi pakartoti prieš daug metų iš vienos močiutės tame pačiame Sibire išgirstus žodžius: „Vaikeli, jeigu žmonės nepajėgs suprasti, kaip jie šiandien gerai gyvena, rytoj ateis karas. Tada jie gyvens blogai. Ir po karo gyvenimas nebus geras“.
Močiutės jau seniai nebėra. Ačiū Dievui, ir karo pas mus kol kas nėra. Bet tuos močiutės pasakytus žodžius reikia priminti. Kad taptume kitokiais. Mąstančiais ir veikiančiais. Prieš absurdą ir kvailybę. Čia pirmiausiai.
Kai man viešai pasako, kad ant miesto gatvių per parą išpilta 120 tonų druskos ir smėlio mišinio ir tai neva reiškia puikią gatvių priežiūrą, tai aš galvoju, kad arba kažkam su matematika blogai, arba žmonės analfabetais laikomi.
Ir štai dėl ko. Alytaus mieste iš viso yra apie 150 kilometrų gatvių. Tik apie 80 kilometrų iš jų yra asfaltuotos.
Atmesdami neasfaltuotas, nes ten to mišinio niekas nepylė, pabandykite tą kiekį padalinti ant asfaltuotų gatvių. Išeina vidutiniškai po pusantros tonos vienam gatvės kilometrui. Jeigu vidutinį vienos gatvės plotį laikysime 8 metrais, tai bendras tokios gavės plotas išeina 8000 kvadratinių metrų. Toliau matematika labai paprasta: ant vieno kvadratinio metro ledo išpilkite apie 190 gramų žvyro. Kadangi jis pakankamai sunkus, manau bus ne daugiau dviejų saujų. Jeigu manote, kad jau nebus slidu, galite drąsiai eiti dirbti į savivaldybę ar kelių priežiūros įmonę.
Kai kas gali sakyti, kad neteisingai paskaičiuota, gatvių plotis gali būti siauresnis arba kad ir rajone keliai ne visur nuvalyti. Ne čia esmė. Esmė net ne valdžioje.
Esmė yra tai, kiek ir kokia visuomenė leidžia valdžiai būti. Mes daug metų jai leidžiame būti tokia, kokia ji nori, o ne tokia, kokios mums reikia. Štai dėl tokio požiūrio bei visuomenės neveiklumo ir yra taip, kaip yra.