Alytuje planuojamos statyti granito perdirbimo gamyklos veikla ir galimas jos poveikis aplinkai bei žmonėms, kelia vis daugiau aistrų ir diskusijų. Neseniai visuomenei buvo pristatyta poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita, kurią pakankamai kritiškai įvertino ir visuomenė, ir mokslininkai.
Alytusplius.lt redakcijai atsiųstame laiške savo nuomonę apie tai išsakė geochemikas, profesorius Arvydas Lietuvininkas:
„Šį kartą pritrūko kantrybės ir štai aš rašau Jums. Nevertinsiu viso magnio sulfato ir kitų produktų gamybos proceso – tegul tai atlieka mokslininkų chemikų komanda. Aš geologas ir GEOchemikas, įpratęs į gamtos objektus ir reiškinius žiūrėti sistemiškai, visumoj. Kaip sakoma, užkabino būtent tokio požiūrio stoka pateiktoje PAV ataskaitoje. Žemiau kelios galbūt ne pro šalį mintys Alytui…
Sakyčiau, kad pateikta PAV ataskaita gavosi be galvos – praktiškai neatestuota medžiaga, kurios pagrindu pavadintas pats vertinamas objektas „Iškastinės mineralinės uolienos perdirbimo veikla“.
Pasirodo, kad ta mistinė uoliena yra granitas, kurios cheminė sudėtis keliais žodžiais apibrėžiama Ataskaitos 30 p.: „Planuojamą perdirbti iškastinę mineralinę uolieną sudaro magnis (Mg), silicis (Si) apie 17 %, geležies (Fe) –5 %, kalcis (Ca) 2 %, aliuminis (Al) mažiau kaip 1 %, manganas (Mn), chromas (Cr), nikelis (Ni)“.
Viena, granitų su tokiais Si ir Al parametrais gamtoje išvis neegzistuoja. Kita, granitai, kaip ir, pavyzdžiui, medžiai miške yra nelygūs vienas kitam. Jų cheminė sudėtis priklausomai nuo regiono, genezės, tipo ir daugybės kitų veiksnių labai plačiai varijuoja. Be to, kada kalbama apie dešimtis tūkstančių tonų gamyboje panaudojamos žaliavos, reikšmingais gali tapti ir ne pagrindiniai jai būdingi komponentai, šiuo atveju granito žmogaus sveikatai potencialiai pavojingi mikroelementai.
Jeigu gamybai būtų panaudotas granitas, kurio cheminė sudėtis artima litosferos granito sudėties vidurkiui, tai su 60 000 t tokios žaliavos į jos perdirbimą kasmet būtų įtraukiama nemaža masė Ataskaitoje net neminimų cheminių elementų: apie 4700 t aliuminio, 2000 t kalio, 50 t fosforo, 45 t bario, per 17 t stroncio, 3600 kg cinko, po 1200 kg švino ir vario, per 1000 kg torio (Th) ir 200 kg urano (U).
Ataskaitoje užsimenama, kad granitas gali būti gabenamas iš Vokietijos. Bet Vokietijoje yra granitų, kurių sudėtyje pastarųjų 2 cheminių elementų yra ženkliai daugiau. Jei tai būtų, pavyzdžiui, Šelerhau rajono granitai, tai per metus įvežamo su jais U kiekis išaugtų iki daugiau nei 900 kg, o Th iki 2500-2580 kg.
Ar nereikėtų tokiu atveju pagalvoti ir apsidrausti nuo šių elementų ir jų antrinio produkto radono (Rn) jonizuojančios spinduliuotės poveikio? Tikrai klaidinga būtų teigti, kad jų koncentracija maža ir nereikšminga, nes Ataskaitoje nėra nei žodžio apie tai, kaip jie keliaus per visas technologines linijas, kada sutiks jų migracijos barjerus ir kur gali koncentruotis. Čia naudinga būtų prisiminti radžio (Ra) paradoksą naftos verslovėse.
2.10.1 lentelėje „Įrenginio atitikimo GPGB palyginamasis įvertinimas“ skiltyje „Išmetamų aplinkos oro teršalų mažinimas“ (p. 40) teigiama, kad druskos rūgšties HCl gamyboje nesusidaro. Deja, sunku patikėti, nes su žaliava (vidutinišku litosferiniu granitu) į gamybos ciklą kasmet gali būti įtraukiama iki 12 t chloro (Cl) ir 48 t fluoro (F), t. y. sumoje po 5000 kg per mėnesį. Vargiai, ar gamybos procese jie transmutuos. Tai kur juos surasime, ypač chlorą?
Mano nuomone, be išsamios „iškastinės mineralinės uolienos“ (granito) cheminės sudėties atestacijos tolimesni gamybos poveikio aplinkai vertinimai praranda savo konkretumą ir patikimumą.“