Savanore Alytaus rajone, Butrimonių kultūros namuose, dirbanti 28-erių metų Kristina Petraškaitė – viena vyriausių „Dežavu“ choro komandos narių. Diplomuota veterinarė, dainavimo pamokų niekuomet nelankiusi mergina, savo dalyvavimą „Chorų karų“ projekte apibūdina kaip neįkainojamą gyvenimo patirtį.
Šiandien, kai projektas „Chorų karai“ artėja prie pabaigos, K. Petraškaitei pasiruošimas pasirodymams, jau nebekelia tiek baimės. Tačiau Kristina prisipažino, kad pirmosios repeticijos jai atnešė ne tik gerų emocijų.
„Aš labai nemoku šokti. Atsimenu, po pirmųjų šokių repeticijų važiuodavau namo 30 kilometrų iš Alytaus, ir visą kelią verkdavau. Grįždavau užtinusiomis akimis, buvo tragedija, labai sunku. Aukštakulnius aš nešioju labai retai, o kai reikėjo juos avint dar ir šokti – tai gyvenimo iššūkis. Bet kuo toliau, tuo lengviau viskas gaunasi, tiesiog reikia pasitikėti savimi, įkalti sau į galvą, kad tu gali“, – sakė Kristina.
K. Petraškaitė, gyvenanti mažame miestelyje netoli Alytaus, Butrimonyse, pasakojo, kad į projekto atranką ji atkeliavo visai netikėtai, paskatinta savo kolegos, paskui ir sužadėtinio. Tačiau Kristina prisiminė, kaip sureagavo į tokį pasiūlymą. „Kvailas tu? Juk paskui per reportažą parodo tuos dainuojančius „pro šoną“, kurie nepateko“, – juokėsi mergina, kuri po ilgų spyriojimųsi visgi išbandė savo jėgas atrankoje.
Anksčiau visą savo laisvalaikį Butrimonių kultūros namų veiklai skyrusi mergina, dabar gyvena vien tik projekto nuotaikomis. Atsikėlusi ryte ir atlikusi būtiniausius darbus, Kristina jau nuo vidurdienio laukia, kada ateis penkta valanda vakaro, kuomet vyks komandos repeticija.
Nuolatinis bėgimas, Butrimonių miestelio gyventojų dėmesys, pasirodymai tiesioginiame televizijos eteryje Kristinos negąsdina.
„Esu patenkinta dalyvavimu projekte. Man tai yra nepakartojama patirtis, kurios aš turbūt daugiau niekur gyvenime negausiu. Labai smagu, kad yra susirinkę tiek daug įvairių žmonių, asmenybių. Prie kiekvieno pritapti, su juo rasti bendrą kalbą – tai yra mokslas. Man labai patinka“, – savo emocijomis dalinosi K. Petraškaitė.