Ar galima tapti priklausomu nuo „čipsų“? Kartais atrodo, kad vos ne kiekvieno pirkėjo pirkinių rinkinyje, riedančiame ant konvejerio kasininkės link, pūpso bulvių traškučių pakelis. Dažnai net ne pakelis, o visas max dydžio pakas. Nieko keisto kai toje pačioje parduotuvėje kaprizus rodantis mažylis verkia visai ne dėl neperkamo šokolado, bet dėl tų pačių traškučių pakelio.
Nors atrodo, kad yra gausu informacijos apie nesveiką maistą ir jo keliamą žalą, bet pasirodo vis dar yra manančių, kad bulvių traškučiai yra visai neblogas užkandžių pasirinkimo variantas, nes pagamintas iš daržovių. Deja, bet net ir daug pastangų dėdami nerasime juose nei vieno ingrediento ar gamybos proceso etapo, kuris bent kiek teigiamai apibūdintų šį produktą. Manoma, kad būtent traškučiai Amerikoje yra pagrindiniai nutukimo ir cukrinio diabeto epidemijos sukėlėjai.
Smagi atsiradimo istorija
Anot informacijos šaltinių, bulvių traškučiai buvo išrasti atsitiktinai. 1853 metais viename JAV restorane klientas atsisakė valgyti pakepintas bulves ir nusiuntė atgal į virtuvę, teigdamas, kad jos nepakankamai traškios. Restorano virėjas labai įsižeidė dėl šios kritikos ir nutarė klientą „pamokyti“: jis supjaustė bulves itin plonomis skiltelėmis, prisūdė ir iškepė. Ironiška, tačiau norėjęs sugadinti pietus virėjas sukūrė tikrą „hitą“ – bulvių traškučius, o šio restorano savininkas įtraukė juos į meniu sąrašą ir pavadino Saratoga Chips. Traškučiai tapo vienais populiariausių iškylų ir vakarėlių užkandžių. Europą bulvių traškučiai pasiekė 1921 m., bet kaip užkandis paplito tik maždaug po 30 metų. 1895 metais už Atlanto buvo įsteigta pirmoji „čipsų“ gamyklėlė.
Itin riebu
Kodėl bulvių traškučiai susilaukia tiek kritikos ir pasmerkimo? Visų pirma todėl, kad jie kepami karštuose riebaluose. Besitikinčių, kad kepimui naudojamas sakykim alyvuogių aliejus tikriausiai nėra. Bulvių traškučių kepimui dažniausiai naudojami trans-riebalai, kurių kenksmingumas sveikatai jau kuris laikas įrodytas moksliniais tyrimais. Bulvių traškučiai yra labai riebus ir kaloringas maistas. 100 g paprastų bulvių yra tik 74-78 kcal. Tokiame pačiame bulvių traškučių kiekyje slypi iki 520 kcal. Taip pat 100 g traškučių gali būti iki 34 g riebalų, o riebalų paros norma suaugusiam žmogui – 1-1,5 g. vienam kilogramui kūno masės. Tad nesunku suskaičiuoti, kad mažame bulvių traškučių pakelyje yra pusė paros ir riebalų, ir kalorijų kiekio. Širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas ir nutukimas – ligų trijulė, už kurias galima padėkoti ir bulvių traškučiams.
Spalvinguose pakeliuose – kancerogenas
Akrilamidas. Labai nuodinga cheminė medžiaga. Gali pažeisti centrinę bei periferinę nervų sistemą, sukelti vėžį, paveldimas ligas. Kaitinamas, veikiamas UV spindulių, oksidatorių ar peroksido, akrilamidas gali sprogti. Jis priskiriamas kancerogeninėms medžiagoms, t. y. medžiagoms, kurios gali sukelti vėžį. Kaip jis susijęs su bulvių traškučiais? Be abejo, šios nuodingos medžiagos į traškučius niekas specialiai nededa, tačiau prieš keletą metų buvo nustatyta, kad aukštoje temperatūroje gaminant tam tikrą maistą, jame padaugėja akrilamido. Bene daugiausiai šios vėžį sukeliančios medžiagos buvo rasta krakmolinguose produktuose – skrudintose bulvėse, bulvių traškučiuose, sausainiuose, kai kurių rūšių duonoje ir net sausuose pusryčiuose, kurių grūdai būna pakepinti. Šio kancerogeno neaptinkama nei žaliuose, nei virtuose maisto produktuose – tik keptuose.. Literatūroje, kurioje aptariamas akrilamido poveikis organizmui, galima aptikti šiurpinančių išvadų apie tai, kad jis sukelia plaučių, odos, skydliaukės, smegenų ir krūties vėžį eksperimentiniams gyvūnams.
Bulvės, pasiklydusios tarp priedų
Bandyti išvardinti visus priedus, dedamus į bulvių traškučius, tam, kad juslinės savybės (skonis, kvapas) būtų stipresnės – neįmanomas darbas. Dažikliai, stiprikliai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, kvapikliai ir pan. Bebaigiant ant „čipsų“ pakuotės skaityti sudedamąsias, gamyboje naudotas medžiagas, pamiršti, kad kažkur pradžioje buvo parašyta, kad gamyboje naudotos ir bulvės. Pastaraisiais metais prisipažįstančių, o ir neprisipažįstančių, bet savo veiksmais tai išduodančių, kad negali gyventi be bulvių traškučių padaugėjo. Nereiktų skubėti dėti lygybės ženklo tarp priklausomybės psichotropinėms medžiagoms vystymosi ir nežaboto potraukio bulvių traškučiams, tačiau panašu, kad neužilgo mokslas sugebės pilnai išaiškinti, kaip ir kodėl riebus, itin sūrus ir kaloringas, savyje nieko teigiamo neturintis traškus paplotėlis sugeba prie savęs pripratinti milijonus žmonių.
Pasigaminkime patys
Sveikatos specialistai nuolat yra kritikuojami dėl to, kad norintys viską uždrausti, tačiau tai nėra tiesa. Specialistai, siekiantys gyventojus išmokyti sveikai gyventi, nori įskiepyti saiko jausmą. Apie kokį saiko jausmą galima kalbėti su žmogumi, kuris kasdien suvartoja po vieną ar du pakelius bulvių traškučių ir nemato jokio pavojaus, kad jo vaikai seka jo pavyzdžiu. Ką daryti, kai norisi kažko traškaus? Pasigaminti traškučius patiems. Interneto platybėse gausu naminių bulvių traškučių gamybos receptų, kurių metu gali būti net nenaudojamas aliejus. O ką jau kalbėti apie tai, kad namuose pikantiško skonio ir traškesio visai nesunkiai galime suteikti ir moliūgams, cukinijoms ar net burokėliams.