Nuošaliame Musteikos kaime (Varėnos r.) prisiminta kaimo tragedija, apie kurią ilgai buvo nutylima. Prie kaime pastatyto Atgimimo kryžiaus susirinkę musteikiškiai meldėsi už artimuosius, gimines, kaimynus, nekaltai nužudytus prieš 70 metų.
Pačiame Lietuvos pakraštyje, visai šalia sienos su Baltarusija, pušynais apsisiautusiame Musteikos kaime stovi Atgimimo pradžioje pastatytas kryžius su liūdinčiu Rūpintojėliu ir lentelėje įrašytais žodžiais: „Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi vienaip sutartumėte, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“. Šis kryžius pastatytas Musteikos kaimo vyrams, nužudytiems 1944 m. birželio 24 d. Jis liudija prieš septyniasdešimt metų Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią tragediją, kuomet sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų.
Šiemet, minėdami tragišką sukaktį, Musteikos kaimo žmonės kaip ir kasmet tylūs ir susikaupę susirinko pasimelsti už nekaltai nužudytus savo artimuosius, gimines, kaimynus.
Netoliese kryžiaus esančiuose jau Anapilin iškeliavusių Antano ir Julijos Averkų namuose susirinko visi, kam brangi Musteikos kaimo praeitis.
Musteikos kaimo dukra, dabar Varėnoje gyvenanti mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė, kurios tėvas Mikas Ilkevičius buvo vienas iš nužudytų Musteikos kaimo vyrų, visiems susirinkusiems jautriai priminė septyniasdešimties metų senumo kaimo įvykius. Tarsi pasuko laiko ratą atgal ir nupūtė užmaršties dulkes nuo negyjančios žaizdos. Buvo paminėti visi, šventą Joninių dieną tragiškai ir amžinai palikę gimtąją Musteikos kaimo žemę, savo namus ir artimus, brangius žmones.
Senieji musteikiškiai prisimena, kad tądien išaušo gražus Joninių rytas. Kiekvienas jį pasitiko savaip: kas ruošėsi į mišką samanų, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Po buities darbų musteikiškiai rengėsi į bažnyčią.
Prieš pat vidurdienį kaimą užpuolė arklių kinkiniais atvažiavę ginkluoti vyrai. Dauguma kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta. Kotovskio būrio raudonieji partizanai kaimo žmones iš trobų suvarė į kaimo vidurį prie Trijų kryžių ir suguldė. Tada iš minios rinko vyrus ir varė į Prano Tamulevičiaus namus. Devynis vyrus, išpjaustę kelnių sagas, surišę rankas, tyčiodamiesi varė per kaimą į kaimo pakraštį, kaip kaimo žmonės vadina, „ant Bogno“ ir sušaudė. 69 m. Averką Martyną, 19 m. Vytautą Gaidį, 21 m. kurčnebylį Joną Grigą, 26 m. mokytoją Karolį Ilkaitį, 43 m. Petrą Svirską, 65 m. Joną Tamulevičių ir du jo sūnus: 26 m. Domą ir 14 m. Petrą, 75 m. Šimą Tamulevičių. Sužeistas 40 m. Vladas Tiškevičius sudegė savo pirkioje.
Egzekucija tęsėsi visą dieną. Už kaimo stovintys sargybiniai sulaikė į kaimą grįžtančius vyrus, uždarė Petro Volungevičiaus vienkiemyje, išlaikė visą dieną, o vakare suklupdė ir sušaudė tris vyrus: 57 m. Miką Gaidį, 35 m. Miką Ilkevičių, 26 m. Petrą Gaidį.
Kaimo žmonės po keleto tragedijos dienų miške rado nukankintą Martyno Averkos sūnų 41 m. Averką Kostą.
Tuščias kaimo sodybas baudėjai apiplėšė: rinko drabužius, drobes, veltinius, maistą, viską krovėsi į vežimus, išsivarė gyvulius. Pabaigę plėšti, padegė Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakavičiaus, Juozo Grikevičius, Jono Gaidžio sodybas. Nuo jų užsidegė ir kitos.
Senieji musteikiškiai ir šiandien su jauduliu balse pasakoja, koks siaubas ir nežinomybė tragedijos dieną ir po jos tvyrojo kaime. Žuvusiųjų nebuvo net kur pašarvoti, nes namai buvo pelenais pavirtę, tad šarvojo išlikusiose pirkiose po keletą.
Kaip šiandien jie atsimena ilgą ir graudžią keturiolikos vežimų su karstais procesiją, kuri iš Musteikos kaimo lėtai, per rugių laukus, per vasarojų su garsiausiomis kitus kaimus pasiekusiomis našlių ir našlaičių raudomis važiavo į Kabelių bažnyčią ir kapines.
Mokytoja J. Kavaliauskienė su amžina gėla balse pasakoja, kad ji iki šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvas, briauną, kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę. „Nežinau, iš kur mano mama turėjo tiek stiprybės, kad pasisėmusi kibirą vandens, dar bėgo į namus ir iš pelenų ištraukė drobės rietimą, juodą skarą. Jie iki šiol mano namuose – praeities liudininkai“.
Šv. Mišias už nužudytus Musteikos kaimo vyrus bei visus Musteikos žmones aukojo Jonas Savickas, Šv. Jono vienuolyno kunigas.
Vėliau senieji musteikiškiai, jų vaikai, anūkai susirinko prie kaimo tragediją amžiams priminsiančio kryžiaus, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes. Čia jie meldėsi, bendravo, dalijosi prisiminimais.
Nei prieš septynias dešimtis metų, nei dabar Musteikos kaimo žmonės nesupranta ir nežino, už ką ir kodėl buvo nužudyti nekalti nuošalaus kaimo vyrai, sudegintos sodybos. Šiam klausimui atsakymo nėra.
Musteikiškiai apgailestauja, kad sovietiniais laikais ši tragedija buvo nutylima. Net patys aukų artimieji bijojo apie tai pasakoti, kad nesulauktų keršto. Per tą laiką, deja, į Amžinybę iškeliavo dauguma tų dienų įvykių liudininkų. Kaimo žmonės sako, kad tie nužudyti vyrai – jų seneliai, tėvai, broliai, kaimynai – visada gyvi atmintyje, jie nematomi sugrįžta drauge pabūti į tą vietą, kur buvo nekaltai nužudyti…
Mokytoja J. Kavaliauskienė pasidžiaugė, kad per tuos septyniasdešimt metų musteikiškių atmintis ir pagarba žuvusiems neišblėso, kad ir jaunoji kaimo karta bei naujai besikuriantys gyventojai pagarbiai laikosi kaimo tradicijų. Kad minėjimo dieną visi susirinko į gražiai sutvarkytą teritoriją aplink kryžių, galėjo prisėsti ant laikinai sukaltų suoliukų. Kad galėjo ragauti kaimo moterų iškeptos naminės duonos, giros, dalintis gerumu. Ir kalbėti apie kaimo praeitį, kuri visiems yra vienodai skaudi.
