Partizanų bunkeriams, pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvių slėptuvėms, regis, labiausiai lemta išlikti žmonių prisiminimuose ir išsaugotose senose nuotraukose. Šiandien daugelis jų sunykę, daugelis nė nebuvo atrasti. Alytaus rajone yra vienintelis atstatytas bunkeris – Punios šile.
„Kiek bunkerių buvo Dainavos apygardoje (kuriai priklausė Alytus) niekas negali pasakyti, niekas jų neskaičiavo, o jei ir skaičiuotų, tai skaičius būtų apytikslis, nes daug jų buvo neatrasti ir savaime sunyko“, – sakė Vilniaus Universiteto doktorantas Dainius Noreika.
Šiandien bunkeriai – tai tiesiog Dzūkijos miškuose likusios nelabai ryškios duobės. Dabar sunku įsivaizduoti, kad anksčiau šiose Alytaus apylinkėse partizanų įrengtose slaptavietėse skambėdavo net „prancūziškos šansonetės“.
Ir kur tik partizanai neturėjo bunkerių – po tvartais, po malkinėmis, po slenksčiais, raistuose, šuliniuose, o didžiausias žinomas bunkeris Alytaus apylinkėse galėjo būti 20 kvadratinių metrų.
Dzūkijos žemė – viena palankiausių partizanų bunkeriams
Lygindamas Dzūkijos ir kitų vietovių bunkerių įrengimą, mūsų miesto kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas papasakojo, kad Alytaus apylinkėse esantys miškai dėl savo smėlingo grunto buvo labiau tinkami kasti bei partizaniškam bunkeriui įrengti, o Šiaurinėje Lietuvos dalyje kovotojams už laisvę su slėptuvėmis buvo kur kas sunkiau.
„Pavyzdžiui, Tauragės krašte, kur miškai drėgni, užmirkę ar prie Klaipėdoje, kur aukštas gruntinio vandens lygis, dažniau buvo įrengiami ne bunkeriai, o žeminės, kur didžioji statinio dalis yra žemiau žemės paviršiaus, tačiau kita išlindus į paviršių“, – pasakojo apie tinkamesnę Dzūkų partizanų žemę kraštotyrininkas.
Anot G. Lučinsko, Dzūkijos kalvotas reljefas buvo palankesnis bunkeriams įrengti. Koks galėjo būti didžiausias Alytaus apylinkėse buvęs bunkeris?
„Žinomi atvejai, kai bunkeriuose žuvo 6-8 partizanai. Memuarinėje literatūroje minima, kad Dainavos apygardos štabo bunkerio plotas buvo apie 20 kv. m. Taigi, 10 žmonių tikrai galėjo slėptis“, – paklaustas apie bunkerių dydį sakė G. Lučinskas.
Pasak kraštotyrininko, didžiausia problema slapstantis bunkeriuose – ryšininkų išdavystės, nes suradus bunkerį priešams, neįmanoma buvo iš jo pasitraukti, todėl partizanai arba nusižudydavo, arba žūdavo nelygiose kautynėse, nes priešų būdavo dešimteriopai daugiau.
„Kitos problemos: pastovi drėgmė, deguonies trūkumas, tamsa ir su tuo susiję sveikatos negalavimai“, – priduria pašnekovas.
G. Lučinsko nuotr.
Puikiai Dzūkijos krašto istoriją išmanantis alytiškis papasakojo, kad dauguma Dzūkijos bunkerių buvo skirti 4-6 partizanams, nes tokius įrengti būdavo paprasčiausia. Netoli bunkerio dažnai būdavo nedidelė slėptuvė, kurioje miško broliai saugodavo maisto produktus, amuniciją, popieriaus atsargas ir kitus būtinus reikmenis.
G. Lučinsko manymu, atkūrinėti Alytaus apylinkių bunkerius būtų per daug sudėtinga, – tam reikalingi specialūs leidimai, archeologiniai kasinėjimai. Vietoj to, anot kraštotyrininko, būtų galima sukurti Dzūkijos partizanų bunkerių maketus su atvirais pjūviais, pavyzdžiui, su nukeliamu stogu, arba pasitelkti IT priemones.
G. Lučinskas pabrėžė, kad žodžiai „gyventi“ ir „bunkeris“ viename sakinyje sunkiai dera – bunkeriai buvo skirti slapstytis.
Alytaus apylinkės bunkeriuose nuo blusų iki prancūziškų dainuškų
Alytuje gimęs, užaugęs bei miesto apylinkėse partizanavęs Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje aprašo sunkią ir be galo daug jėgų reikalavusią bunkerio kasdienybę. Jis prisimena, kad nuolatinis šaltis, drėgmė ir vietos trūkumas iščiulpdavo visą sveikatą. O kai išlipdavai iš bunkerio po savaitės, tai atpratusios nuo dienos šviesos akys bent pora valandų ašarodavo.
Krašto apsaugos muziejaus nuotr.
„Sename bunkeryje, kuriame laikinai gyvenom, buvo nepaprastai tvanku, kaip tikram pragare. Bunkerėlis nedidelis, o gyvenom jame septyniese. Vietos nėra nei apsisukti. Pilna purvo ir blusų. Blusos kelias dienas neleido man užmigti. Paskui apsipratau – nuovargis nugalėjo ir miegojau kaip užmuštas“ , – apie sunkų 1948 m. lapkričio 5 d. vakarą rašė L. Baliukevičius-Dzūkas.
Skaitant šio kovotojo už laisvę dienoraštį atrodo, kad būti bunkeryje buvo blogiau negu karceryje. Visgi, dienoraštyje galima atrasti ir geresnių akimirkų aprašymų.
„Šiandien aš vienas. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidėjo mėnesiena. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?“, – taip savo neeilinį vakarą 1948 m. spalio 6 d. dienoraštyje užfiksavo partizanas.
Šis bunkeris yra neatrastas. Gal tai viena iš apsamanojusių duobių, kurias matome miške?
Dar viena problema, kurią aprašė Dzūkas – bunkerių maskavimas. Vienas būdų tą padaryti buvo maskavimas pernykščiais lapais. Tačiau tokiais lapais maskuotos vietos skyrėsi nuo bendro paviršiaus, ir įgudusi saugumiečio ar stribo akis galėjo pastebėti tokį nenormalumą, tad partizanai čia rodydavo tokį išradingumą, kad būdavo prieinama iki juokų.
Pavyzdžiui, L. Baliukevičius pamena, kad jo bičiulei siūlė ant bunkerio pasėti žirnių ar pasodinti jurginų, gvazdikų, o vienas iš bendražygių pasiūlė ant bunkerio viršaus net padaryti balą ir šalia pririšti kiaulę. „Po tokio „pasiūlymo” visi plyšta juokais“, – dienoraštyje rašė alytiškis.
L. Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Prasidėjus sovietų okupacijai įsiliejo į miško brolių gretas ir partizanavo Alytaus apylinkėse: nuo llgininkų ir Meškučių kaimų, iki Kalesninkų miško ir Punios Šilo.
G. Lučinsko nuotr.
„Partizano Dzūko dienoraštis” yra publikuotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva.
Šis dienoraštis pusę amžiaus išgulėjo KGB archyve Vilniuje.
Punios šilo bunkeryje buvo net virtuvė
Vos daugiau nei už 10 km. nuo Alytaus miesto yra vienas istoriškai reikšmingiausių bunkerių – Dainavos apygardos štabo vadavietė. Šiemet sukanka 70 metų, kaip sovietinis saugumas sunaikino šią miško brolių slėptuvę, kurią prieš dvidešimt metų atstatė Juozo Vitkaus Kauno inžinerinio bataliono kariai. Pastariesiems padėjo po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas partizanas Juozas Petraška-Patrimpas.
„Pražygiavom kelis kvartalus ir pasiekėme kažkokį gilų griovį, kurio dugnu pamažu tekėjo vos pėdas galintis apsemti švarus šaltinio vanduo. Iš atokiau mums parodė krantą, kurio apačioje buvo įrengta pati slėptuvė. Maskavimas buvo labai geras ir akimis nebuvo galima nustatyti, kurioje vietoje yra slėptuvė ir durelės“, – apie dar nesunaikintą Punios šilo bunkerį kalbėjo tuomet dar būsimas Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Pirmą kartą pamatęs Punios šilo bunkerį partizanas Vanagas stebėjosi jo patogumu ir dydžiu.
G. Lučinsko nuotr.
„Man aprodė visą slėptuvę, kurioje buvo įvairių spaudai gaminti reikmenų. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni iš jų buvo darbo kambaryje, kiti — virtuvėje, o šioji buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar buvo mažas kambarėlis, skirtas maistui laikyti. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi“, – rašė A. Ramanauskas-Vanagas.
Partizanai bunkeriuose turėjo gyventi lyg šešėliai: vasarą juos galėjo išduoti laužo dūmai, o žiemą – pėdsakai sniege.
Pastarąją problemą išradingai išsprendė Punios šilo bunkeryje slapstęsi miško broliai. A. Ramanauskas – Vanagas aprašė, kad šis bunkeris buvo įrengtas griovyje, kurio dugnu tekėjo niekada neužšąlantis šaltinio vanduo.
Todėl partizanai, apsiavę guminius batus, nušliauždavo į upelį. Tuomet šaltinio upeliu brisdavo apie porą šimtų metrų, kur skersai jį ėjo važiuojamas miško keliukas. Čia išlipdavo į keliuką ir eidavo į kaimą, o grįždavo aplink ir tuo pačiu keliuku, tik iš miško gilumos, prieidavo upelį, įlipdavo į jį ir nubrisdavo iki slėptuvės. Taigi iš pėdsakų atrodydavo, kad ateita iš miško gilumos.
Bunkeriai – vilties ir gedulo simboliai
Birželio 14 d. Alytuje bei kituose miestuose kylančios Lietuvos vėliavos perrištos juodu kaspinu primena apie Gedulo ir vilties dieną. Būtent tą diena prieš 76 metus daug lietuvių atsidūrė traukinių vagonuose riedančiuose link Sibiro. Kodėl žmonės buvo išplėšti iš savo namų, savo tėvynės? Kokia buvo jų kaltė? Tai, kad buvo lietuviai ir norėjo jais būti?
1941 metų birželio 14-oji – masinio lietuvių areštų ir trėmimų pradžia. Tūkstančiai žmonių sugrūsti į gyvulinius vagonus. Šimtai išėję į miškus. Vienų laukė ilgi metai Sibire, kitų – bunkeriuose. Šiandien tegalime pagerbti visų jų atminimą. Su viltimi, kad tai nepasikartos.
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
