Daugeliui tėvų visame pasaulyje, taip pat ir tėvams Lietuvoje, vaikų auklėjimas, pripažįstant jų teises, vis dar yra sunkiai priimtina idėja. Nemaža dalis tėvų patys buvo auklėti naudojant fizines ir kitas žeminančias bausmes tais laikais, kai vaikai buvo tik „matomi, bet negirdimi“.
Todėl gali būti labai sunku įsivaizduoti tėvystę gerbiant vaiko teises, kaip turi atrodyti drausmė be mušimo ir šaukimo.
Nuo šių metų vasario 21 dienos Lietuvoje įsigaliojo daug diskusijų visuomenėje sukėlę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai. Naujos pataisos numato, bet kokios formas smurto prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, draudimą.
Lietuvoje 2014 m. gauta 1238 pranešimų apie smurtą prieš vaikus, iš jų 547 fizinio smurto atvejai, 622 psichologinio smurto atvejai, 69 – seksualinio smurto atvejai. 149 pranešimai dėl smurto prieš 0-3metų vaikus, 183 – 4-6 metų, 194 – 7-9 metų, 457 – 10-14 metų, 255 – 15-17 metų. 2014 m. nuo tėvų nukentėjo 628 vaikai, nuo patėvių – 116, įtėvių – 3, globėjų (rūpintojų) – 7, pedagogų – 4 vaikai. 2014 m. mirė 15 vaikų nuo tyčinių susižalojimų (savižudybių), iš jų 5 – 10-14 metų amžiaus, 10 – 15-17 metų amžiaus. Oficialioji statistika – vidutiniškai 2 vaikai per dieną nukenčia nuo jiems artimų ar pažįstamų asmenų.
Fizinės bausmės yra viena iš labiausiai paplitusių smurto prieš vaikus formų Lietuvoje. Be abejonės trūksta ir specialistų, gebančių laiku atpažinti galimo smurto prieš vaikus požymius, atpažinus tinkamai apklausti vaiką. Taip pat pasigendama ir glaudaus institucijų (policijos, švietimo, sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos specialistų) bendradarbiavimo.
Pripažindami vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, mes negalime pateisinti smurto naudojimo dėl jokios priežasties.
Kokias pasekmes sukelia smurtas, tame tarpe ir fizinių bausmių prieš vaikus taikymas?
Tėvai yra vaiko mokytojai – savo pavyzdžiu jie ugdo ir lavina vaiką, padeda jam suvokti savo ir kitų teises. Todėl tėvams yra reikalinga informacija ir parama. Daugelis tėvų tikisi, kad fizinės bausmės vaikams bus gera pamoka.
Tačiau realybėje tai, ko iš tikrųjų išmoksta vaikai, labai skiriasi nuo to, ko tėvai nori jį išmokyt.
- Fizinės ir kitos žeminančios bausmės silpnina vaiko ir tėvų ryšį. Susilpnėjęs tėvų ir vaiko ryšys gali sukelti emocinių ir elgesio problemų.
- Vaikai, kuriems taikomos fizinės bausmės, yra labiau linkę į depresiją ir nerimą, alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimą, jiems labiau būdingos psichinės ir protinės problemos.
- Vaikams, kurie yra emociškai baudžiami, daug dažniau būdinga žema savigarba, jie yra emociškai nestabilūs, jiems sunku pasitikėti kitais ir kurti su jais santykius, būna labiau drovūs, intravertiški ir nepaprastai nuolaidūs, paklusnūs, taip pat yra didesnė tikimybė, kad jie sirgs depresija, turės suicidinių minčių.
- Vaikai pradeda bijoti savo tėvų, todėl tampa mažiau nuoširdūs bendraudami su jais. Tokios bausmės pateikia agresyvų konfliktų sprendimo modelį, kurį vaikai gali vėliau taikyti savo asmeniniuose santykiuose.
- Fizinės bausmės didina tikimybę, kad vaikai smurtaus prieš brolius ir seseris, tyčiosis, o užaugę naudos prievartą ir žalos savo partnerius.
- Žeminančios bausmės yra susijusios su melavimu, vagystėmis ir prievarta.
- Fizinių bausmių taikymas didina vaiko sužalojimų tikimybę, kadangi naudojamas smurtas labai lengvai gali peraugti į nekontroliuojamą prievartą.
Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai rodo, kad fizinės ir kitos žeminančios bausmės turi tik neigiamą įtaką vaikams. Nėra jokių įrodymų, kad fizinės ir kitos žeminančios bausmės turi bent kokią pozityvią įtaką vaikų raidai. Kartais yra bandoma įrodyti, kad fizinės ir kitos žeminančios bausmės yra tam tikros bendruomenės kultūros dalis, tradicija, todėl šių bausmių neįmanoma arba negalima panaikinti. Tačiau dėl tradicijų yra siekiama išsaugoti tik unikalias kultūrines žinias ir vertybes, o fizinės ir kitos žeminančios bausmės nėra nei kurios nors kultūros unikali dalis, nei jos perduoda kažkokias unikalias kultūrines žinias.
Atlikti tyrimai rodo, kad:
- 59,6 proc. tėvų pateisina fizines bausmes tam tikromis situacijomis, nors tik 3 proc. jų mano, jog fizinės bausmės yra viena iš vaiko auklėjimo priemonių.
- 43,2 proc. tėvų prisipažino, kad keletą kartų per metus jiems tenka pliaukštelėti vaikui, susidūrus su netinkamu jo elgesiu.
- Tačiau didžioji dalis tėvų taikę fizines bausmes pripažįsta, kad iš esmės jos nebuvo veiksmingos ir siekiamo rezultato nepasiekė;
- Nemaža dalis tėvų teigia, jog po fizinių bausmių taikymo patys jautėsi labai blogai, tačiau jie nežino kitų būdų ar priemonių, kuriais būtų galima drausminti vaikus.
UNICEF 2013 m atlikto vaiko gerovės tyrimo duomenimis Lietuva iš 29 valstybių užimą 27 vietą. Tačiau vaiko elgesio ir rizikos kategorijoje mūsų valstybė yra paskutinėje 29 vietoje. Tai yra mes pirmaujame vaikų, kurie patiria patyčias, vaikų savižudybių, nužudymų namuose, vaikų kurie rūko, vartoja alkoholį ir esame valstybė, kurioje vaikai jaučiasi vieni nelaimingiausių. Lyginant 2012-2013 metų duomenis situacija Lietuvoje visiškai nepakito.
Nei įstatymai, nei jokie kiti teisės aktai nepadarys vaikų laimingesniais. Kiekvieno vaiko laimė pirmiausia ir labiausia priklauso nuo šalia jo esančių, jam brangiausių žmonių – tėvų. Kurių rankos – vaikas tuo šventai tiki – sutvertos jį paglostyti, nuraminti priglausti. Tos rankos nesutvertos vaiko skausmui suteikti.
Straipsnis publikuojamas portalui alytusplius.lt ir VšĮ biurui Pactum prisidedant prie iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“.
Turite kausimų dėl vaikų teisių, konfliktų šeimoje, nesutarimų dėl vaikų, įsivaikinimo ar globos? Rašykite Aldona@alytusplius.lt, odeta.inte@gmail.com ar skambinkite telefonu +37064831718 ir profesionalo konsultaciją gaukite nemokamai.