Visada kartu: likimo suvesti, gyvenimo supinti, mirties neišskirti

Tokia įžanga galima apibendrinti velionių Elenos ir Juozo Petruškevičių neįtikėtiną gyvenimą, kuris nelauktai nutrūko 2022-ųjų metų rudenį. Rugpjučio 11 d. staigi liga pradžioje pakirto 93 metų Juozą, o po šešių savaičių (rugsėjo 28-ąją) – ir 84-erių Eleną.

Pora, kuri 60 metų drauge ėjo gyvenimo keliu, pasiekė to kelio pabaigą ir beveik kartu pasitraukė į amžiną poilsį – neleido mirčiai atskirti vieną nuo kito ir pasmerkti vienatvei, liūdesiui ir ilgesiui. Šie du darbštūs ir garbingi žmonės pačius svarbiausius savo gyvenimo metus paskyrė Alytaus žmonėms, virš 30 metų išdirbo Stasio Kudirkos ligoninėje ir Alytaus poliklinikoje.

Nors likimas jiems nebuvo maloningas* – per savo ilgą gyvenimą jie patyrė daug išbandymų: tremtį, badą, pažeminimą ir Tėvynės ilgesį – jie visą gyvenimą grūmėsi iš paskutiniųjų ir laikėsi vienas kito.

Kilęs is Linksmakalnio kaimo, Kauno apskrities, Juozas Petruškevičius ankstyvoje jaunystėje prievarta atplėštas nuo gimtosios žemės, padarytas be kaltės kaltu, kartu su savo šeima ir tūkstančiais lietuvių tremtinių buvo ištremtas į Talijanų kaimą Sibire 1948-ais metais. Sekė sunkūs išlikimo metai – spaudė miško kirtimas, teko mūrininko, traktorininko darbai.

Elena Petruškevičienė (mergautine pavardė – Jelena Cavikina) gimė ir užaugo Usolje, Sibirskoje mieste, rusų tremtinių šeimoje. II-o pasaulinio karo metais nuo pat mažens patyrė badą ir nepriteklių –  sunkumus, kuriuos kentė ir rusai, ir tremtiniai Sibire pokario metais. Taip jie ir grūdinosi – kiekvienas iš skirtingo pasaulio krašto, bet abu atkaklūs ir ryžtingi.

Elenos ir Juozo keliai susitiko 1955 metais Usolje, Sibirskoje, medicinos mokykloje, kur pirmoji pažintis peraugo į draugystę ir vėliau – į neišskiriamą meilę. Gal todėl ir nenuostabu, kad panaši patirtis, gyvenimo sąlygos ir ryžtas nugalėti sunkumus suteikė jiems norą siekti kitokio – geresnio gyvenimo. Prisiekę mylėti vienas kitą ir būti visada kartu, Petruškevičiai susituokė 1962 m. Irkutske, kur abu baigė Medicinos Institutą 1966 metais. Juozas įgijo gydytojo chirurgo, o Elena – odontologės specialybę. Toliau sekė išbandymai sugrįži i Lietuvą, būsto ir darbo paieškos. Elena paliko tėvus ir tą kraštą, kuriame praleido gražiausias jaunystės dienas, ir su vyru bei mažu sūnumi leidosi į nežinomybę. Tuo metu jai tai buvo dar vienas likimo išbandymas.

Prieš atvykstant į Alytų, 1972 metais, jiems teko gyventi ir dirbti Krasnoznamenske (1967 m.), bei Kėdainiuose (1969-1972 m).

Alytus jiems tapo paskutine stotele. Čia jie praleido visus likusius 50 metų.

Juozo Petruškevičiaus chirurgo karjera pasuko į traumotologijos-ortopedijos kryptį, ką tik įkūrus šį skyrių 1972 metais. Čia jis išdirbo iki 2004 metų. Elenos Petruškevičienės pagrindinės darbo valandos prabėgo Alytaus poliklinikos odontologiniame skyriuje, iš kurio į užtarnautą poilsį ji pasitraukė 2010-ais metais. Kiekvienas iš jų buvo tikras savo srities specialistas, gerbiamas ligonių, kolegų, draugų tarpe. Jų atsidavimas darbui buvo neatsiejamai susietas su jų asmeniniu gyvenimu. Niekas neskaičiavo, kiek buvo atlikta operacijų, kiek kartų suteikta pagalba nelaimės ištiktam žmogui: visi ligoniai buvo vienodi: ar turtuolis, ar vargšas, kiekvienam buvo stengtasi padėti.

Nežiūrint kasdienio darbo naštos, nesuskaičiuojamų budėjimų, ilgų darbo valandų, jie nuolatos kėlė savo profesinę kvalifikaciją, siekė tobulėti ir įgyti naujų žinių. Ir Elena, ir Juozas papildomai dirbo įvairiuose medicinos ir chirurgijos ambulatorijose Alytaus rajone, suteikdami gydymą ir konsultaciją vietiniams gyventojams. Kaip vienas iš pirmųjų Lietuvoje, 1989 metais Juozas Petruškevičius įsteigė Manualinės terapijos kabinetą Alytaus ligoninėje. Tačiau ne tik darbas užpildė gyvenimo metus. Elena ir Juozas turėjo daugelį gražių pomėgių: kurti gėlynus ir daržus sode, domėjosi fotografavimu, istorija ir literatūra. Juozas Petruškevičius eilę metų mėgo skiepyti vaismedžius ir skutinėti Velykinius margučius. Alytuje jie kartu užaugino ir laimingai į gyvenimą paleido tris sūnus – Romą (biochemijos mokslų daktarą), Petrą (odontologą, veido ir žandikaulių chirurgą) ir Juozą (medicinos mokslų daktarą, gydytoją traumotologą-ortopedą). Spėjo pasidžiaugti ir 6-iais anūkais.

Pagerbiant šviesų Elenos ir Juozo atminimą, norisi pacituoti rašytojos Elvyros Biliūtės – Aleknavičienės, kuri turėjo progos susitikti su Petruškevičiais 2016 metais, žodžius:

”skriedami metai paliko žymę tik jų išorėje, bet nesugebėjo paliesti širdžių. Išliko atidūs, pagarbūs, tarsi besidžiaugiantys vienas kitu ir gyvenimo saulėlydžiu, kurio po visų gyvenimo negandų sulaukė kartu. Ir visa tai liudijo vieną vienintelę tiesą – tikrąją Meilę, kuriai neegzistuoja nei tautybės, nei rasės, nei religijos. Tokia Meilė – didžiausia likimo dovana.”

Ilsėkitės ramybėje brangūs Elena ir Juozai

* Vietomis cituota is “Irkutsko studentai – Alytaus gydytojai”, Elvyra Biliūtė- Aleknavičienė, TERRA JATWEZENORUM Jotvingių kraštoistorijos paveldometraštis p.141-164 Punsko „Aušros“ leidykla, 2016

Norintys atsisveikinti su velioniais, galės tai padaryti šestadienį, spalio 29-ą dieną, nuo 9  iki 13.30 val., Alytaus laidojimo namuose „Skausmo užuovėja“ (Rūtų g. 65). Nuo 14 val. Šv. Angelų-Sargų bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios (Savanorių g. 14). Urnos apie 15 val. išnešamos ir laidojimas įvyks Alytaus Daugų g. viešosiose kapinėse (Ulonų g. 97).