Gerumas ir draugiškumas galingesni už pyktį ir jėgą. Pykčio niekada neįveiksime pykčiu. Grubumas – ne jėgos, bet silpnumo požymis. Todėl verta pakalbėti apie sugebėjimą komunikuoti.
Komunikavimas – bendravimas, reiškia keitimąsi informacija tarp to, kuris informaciją siunčia ir to, kuris informaciją gauna. Bendravimas – vienas nuostabiausių dalykų žemėje. Bendrauja motina su vaiku, vyras su žmona, vadovas su pavaldiniu, pirkėjas su pardavėju, gydytojas su ligoniu, organizacija su organizacija, partija su partija, valdantieji su opozicija, valstybė su valstybe…
Sugebėjimas komunikuoti ne mažiau svarbus už profesines žinias ir darbo įgūdžius. Komunikavimas – tai organizacijų kraujotaka. Kaip be kraujotakos negali funkcionuoti nė vienas organas žmogaus kūne, taip be komunikavimo negali funkcionuoti nė viena organizacija.
Komunikavimo trūkumas ne vienai organizacijai atsiliepė kaip kraujo apytakos sutrikimas organizmui. Tai svarbu ne tik verslui, bet ir valstybinėms institucijoms, ypač Seimui, partijoms, net Prezidentūrai.
Komunikavimo procesai bet kuriose organizacijose užima iki 80 procentų darbo laiko. Sugebėjimas komunikuoti – tai sugebėjimas reikšti savo mintis raštu ir žodžiu, klausyti, kritikuoti, reaguoti į kritiką, vesti pokalbius, susirinkimus, posėdžius.
Tik tinkamas komunikavimas ir pasikeitimas patirtimi užtikrina tikslų pasiekimą ir suderintą bendrą žmonių veiklą. Be to, didžiulę reikšmę turi ir kūno kalba: kūno judesiai, drabužiai, poza, gestai, veido išraiška, akių judesiai. Todėl kūno kalba turi atitikti žodinę kalbą.
Pasitarimų, posėdžių, pokalbių, interviu metu dalyviai elgiasi įvairiai. Vienu atveju sėkmė priklauso nuo neleidžiančio prieštarauti pasisakymo, kitu atveju – tik diplomatija gali užtikrinti sėkmę.
Tačiau sėkmės neįmanoma pasiekti pykčio kalba, įžeidinėjimais, patyčiomis. Labai gaila, kad dalyvaujantys diskusijose, savo elgesio nekeičia jokiomis aplinkybėmis.
Aišku, kai šalys komunikuoja, pavyzdžiui, Seimo pozicija ir opozicija, priimant įstatymus, sprendžiant konfliktus, jos puoselėja viltį ką nors laimėti. Tačiau reikia neužmiršti, kad būtina siekti ir pastovumo – tęstinumo. Pastovumas – ne vienintelis sėkmingo komunikavimo bruožas, bet būtinas.
Išskiriamos dvi komunikavimo rūšys, kurios skiriasi siekiant pastovumo. Tai integracinis procesas ir išskiriamasis procesas. Integracinis, dar vadinamas abipusio laimėjimo, procesu. Tai tokia komunikavimo eiga, kai abiem šalims atsiveria galimybė laimėti. Tai abipusio laimėjimo situacija, kai šalys bando suderinti interesus, idėjas ir vykdo atvirą, bet gana atkaklų komunikavimą. Išskiriamasis procesas – tai tokia komunikavimo eiga, kai šalys siekia maksimalios naudos ir siekia kitai šaliai padaryti maksimalius nuostolius. Todėl toks komunikavimas kelia skandalus, ginčus ir gali tęstis nuolat.
Naudojant išskiriamąjį komunikavimą, pastovumo pasiekti neįmanoma. Toks komunikavimas gali peraugti į atvirą kovą, priverčiant vieną pusę pasiduoti. Tai ryškiai matosi dabartiniame Seime komunikuojant pozicijai su opozicija. Todėl, siekiant pastovumo, būtina susitarti dėl komunikavimo taisyklių ar procedūrų ir pereiti prie integracinio komunikavimo proceso.
Dėl išskiriamojo komunikavimo socialdemokratų partija skilo ir patyrė insultą, liko neįgali. Todėl socialdemokratams būtina atnaujinti komunikavimą naudojant abipusio laimėjimo procesą. Kitaip pralaimėjimas neišvengiamas. Tačiau šiuolaikinės informacinės technologijos, internetas viską apvertė aukštyn kojom. Atsirado personaliniai kompiuteriai, išmanieji telefonai, elektroninis paštas, įvairios kompiuterinės programos, visuomeniniai tinklai, ypač feisbukas, kur kiekvienas gali reikšti bet kokią savo nuomonę.
Nors informacinės technologijos sukėlė daugybę teigiamų aspektų, tačiau nepagailėjo ir neigiamų. Labai gaila, tačiau tai dar labiau paskatino patyčias ir išskiriamąjį komunikavimo procesą.
Tačiau šis procesas dar vadinamas „Laimėjimo – pralaimėjimo“ procesu, kai vienos šalies laimėjimus atsveria kitos šalies nuostoliai, o rezultatas lygus nuliui. Tikrasis komunikavimas – pasiūlymų, faktų, argumentų, kritikos pateikimas – priklauso nuo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo tarp šalių laipsnio, sugebėjimo pristatyti savo paremtą faktais, bet ne nuomonėmis (galimai, gali būti), alternatyvą, su komunikavimu susijusių asmenybių ir jų keistenybių, šalių interesų, tikslų bei nuo sugebėjimų komunikuoti.
Ypatingai svarbūs komunikavimo sugebėjimai, pristatant savo idėjas, sklandžiai ir įtikinamai reikšti savo mintis, klausytis ir kritikuoti bei tinkamai reaguoti į kritiką.
Sugebėjimas sklandžiai reikšti savo mintis reiškia, kad pristatant savo idėjas, visų pirma pačioje pradžioje būtina išdėstyti pagrindinę mintį. Po to, įvertinant priešišką nusiteikimą, idėją reikia pagrįsti faktais, bet ne nuomonėmis. Faktų būna mažai, o nuomonių daugybė. Todėl klausantis reikia sugebėti atskirti nuomones nuo faktų.
Toliau reikia įrodyti idėjos naudingumą ir trumpai apibūdinti pagrindinę mintį. Tam, kad įtikintum, reikia žinoti, kad priešiško nusiteikimo sunaikinti neįmanoma, jį paneigiant. Priešišką nusiteikimą galima panaikinti tik parodant kantrumą ir rezultatą, kuris yra arba bus pasiektas. Todėl visų pirma reikia panaikinti abejones ir baimes, parodyti, kad padėtis tikrai nepablogės, parodyti pagrįstą faktais naudą, kuri bus gaunama. Tokiu atveju žmonių nereikės įtikinėti, jie įsitikins patys.
Sugebėjimas klausytis – tai daugiau nei girdėjimas. Sugebėjimas klausytis sukelia besiklausančio sąmonėje tą patį vaizdą, kuris gyvuoja kalbančiojo vaizduotėje. Neįmanoma efektyviai klausytis, tai yra pamatyti tą patį vaizdą, kuris gyvuoja kalbančiojo vaizduotėje, jeigu vyrauja priešiškumas ar išankstinis nusistatymas. Tuomet klausantysis kalbančiojo tiesiog negirdi. Jis tik galvoja apie tai, ką jis pats nori pasakyti ir pertraukinėja kalbantįjį.
Tai labai aiškiai matyti vykstant diskusijoms televizijos laidose. Juk žmogui dvi ausys ir vienas liežuvis duoti tam, kad dvigubai daugiau klausytų ir mažiau kalbėtų. O dantys duoti tam, kad už jų susilaikytų patyčios ir įžeidžiantys žodžiai.
Tėvas Stanislovas sakydavo, kad „Į dangų patenka tie, kurie moka klausytis“. Kodėl politikams ir ne tik politikams nekyla idėjų? Todėl, kad jie nesugeba klausytis, nesugeba bendrauti. Juk idėjos kyla tik bendraujant.