Geri darbai daromi tyliai. Šis posakis labai tinka apibūdinti šiuo nelengvu pandemijos metu Alytuje savanoriaujančius žmones. Kilus antrajai koronaviruso bangai – mieste kaip niekad daug norinčių savanoriauti alytiškių. O jie – gan kuklūs: teigia, kad niekieno neprašomi padeda ne dėl to, kad kažkas jiems dėkotų.
„Su antrąja pandemijos banga, kilo ir mūsų savanorių banga. Džiugu, kad šiais metais į mūsų skyrių kreipėsi savanoriai ne tik iš Alytaus, bet ir iš kitų Dzūkijos regiono miestų, norėdami prisidėti savanorišku darbu įveikiant pandemiją. Taigi, panašu, kad tampame regioniniu skyriumi“, – sakė Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė Aldona Turauskytė.
Savanorystė keičia požiūrį
Jos teigimu, dauguma savanorių džiaugiasi įsitraukę į savanoriškas veiklas. Pandemijos laikotarpiu žmonėms labai trūksta bendravimo ir susitikimų su kitais asmenimis. Tačiau šito savanoriai nejaučia.
„Įsivaizduokite, mūsų skambučių centre buvo dienų, kuomet vienas savanoris skambindavo ir kalbėdavo su 50-60-čia žmonių, kuriuos reikėjo užregistruoti vakcinacijai. Bendravimo – tikrai daug“, – kalbėjo A. Turauskytė.
Jos teigimu, dažniausiai būsimieji savanoriai nori prasmingai praleisti laisvą laiką, susitikti su žmonėmis, būti naudingi miestui ir Lietuvai. Daugelis savanorių yra ne tik patriotiški ir aktyvūs, bet ir labai jautrūs, norintys dalintis gėriu.
„O geras žmogus juk negyvena atsiskyręs nuo pasaulio, visada ieško ir randa kam padėti. Iš tiesų – savanorystė ekstremaliose situacijose dažnai pakeičia žmonių požiūrį į daugelį dalykų ir keičia jų asmeninius gyvenimus“, – kalbėjo A. Turauskytė.
Moteris pastebėjo, jog ligoninėje dirbę savanoriai, ypač tie, kurie susidūrė su COVID pacientais, tikino gavę neišdildomų patirčių ir niekada neužmiršią ligoninės personalo pasiaukojamo darbo.
Šiuo metu Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriuje įvairiose veiklose savanoriauja apie 60 savanorių. Dar apie 20 jų prisijungia akcijų metu.
Savanoriai dirba Alytaus sporto ir rekreacijos centre įsikūrusiame skiepijimo centre, keletas darbuojasi Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje, grupė savanorių dirba Pramonės gatvėje esančiuose sandėliuose, kur dalinama ES parama nepasiturintiems miesto gyventojams.
Taip pat dvidešimties savanorių grupė rūpinasi vienišais ir sergančiais senjorias, kiti talkina Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriuje – priima skambučius, surenka ir dalina maistą nepasiturintiems, sergantiems COVID. Yra ir tokių, kurie tvarko patalpas, atlieka smulkius remonto darbus. Nuo šių metų savanoriai kartkartėmis vyksta į Lietuvos Respublikos pasienio zoną, kur susitinka su pabėgėliais ir teikia jiems reikalingą pagalbą.
Kiekvieno savanorio patirtis – unikali, o priežastys, kurios pastūmėjo imtis savanoriškos veiklos – įvairios.
Neturėjo darbo – tapo savanore
Štai alytiškė Birutė prie savanorių gretų prisijungė dar tik vasario mėnesį, tačiau papasakoti jau gali daug. Moteris užsiimti visuomenei naudinga veikla ir tapti savanore nusprendė tuomet, kai laikinai neturėjo darbo.
„Vis girdėdavau, kad gydytojai, medicinos personlas vos suspėja suktis, reikalinga pagalba. Kai užsiregistravau savanorystei, ligoninėje viskas buvo jau šiek tiek aprimę, tad man pasiūlė savanoriauti Varėnoje esančiuose slaugos namuose, kur tuo metu labai reikėjo pagalbos. Kadangi esu vairuojanti – problemų nebuvo. Teko savanoriauti ir karščiavimo klinikoje, o šiuo metu padedu skiepijimo centre“, – patirtimi dalinosi Birutė.
Moteris teigė, kad bendravimas su žmonėmis jai visada teikė geras emocijas, tad ir skambinant senjorams, informuojant juos apie registraciją, problemų nebuvo.
„Skambučiai sekė vienas po kito. Stebino tai, kad absoliučiai didžioji dauguma senjorų buvo nusiteikę teigiamai. Jie dėkojo už rūpestį, linkėjo visa ko geriausio.
Į skiepijimo centrą ateinantiems žmonėms taip pat visuomet norisi kuo labiau pagelbėti, pozityviai nuteikti ir paprastai jiems viską paaiškinti, neskubinti. Išeiti iš namų, susiruošti kai kuriems garbaus amžiaus žmonėms ir taip yra savotiškas iššūkis, o jeigu dar juos skubinsi, bus tik daugiau streso “, – pasakojo alytiškė.
Moteris pastebėjo, kas kai kurie žmonės nuoširdžiai stebisi, kad savanoriai už pagalbą negauna jokio atlygio, o padeda dėl to, jog patys to nori.
„Ne viskas matuojama pinigais. Tai, ką gauni savanoriaudamas – neįkainojama. Džiaugiuosi, kad savo gyvenime galiu pasisemti ir tokios patirties“, – kalbėjo Birutė.
Savanoriauti paskatina ir sunkūs išgyvenimai
Savanorystė tik geras emocijas teikia ir Kazimierui Butrimui. 29 metų vyras su pertraukomis savanoriauja jau nuo seniai. Net ir telefonu kalbėdamas su žurnaliste, jis sukosi darbų sūkury – skiepijimo centre pasitikdavo ir iki reikiamos vietos palydėdavo senjorus.
„Karantino metu darbai daugeliui sustoja, o aš esu toks žmogus, kad man visada reikia veiklos. Tad aš jos ir ieškau, jog galėčiau išbandyti ir realizuoti save. Esu savanoriavęs senelių namuose, „Maisto banko“ akcijose, šventėse, dabar ir skiepijimo centre. Malonu pabendrauti su žmonėmis, jiems patarti, nuraminti. Aišku, pasitaiko visokių žmonių, tačiau svarbiausia – niekada nepasiduoti provokacijomis“, – pasakojo K. Butrimas.
Kam darbo neturėjimas, kam veiklos trūkumas karantino metu, o alytiškę Nijoję Kvedarienę į savanorystę „atvedė“, kaip ji pati sako, po sunkių išgyvenimų atsiradęs poreikis padėti kitiems.
„Aš 10 metų slaugiau sunkų ligonį – savo tėvą. Tuo metu vieninteliai, kurie man labai daug padėjo, buvo Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus darbuotojai. Iki šiol jiems esu dėkinga už pagalbą ir palaikymą sunkiu metu. Kadangi pati sulaukiau daug pagalbos, po tėvelio mirties tiesiog panorau už gerą atsilyginti geru. Tad ir pasakiau: jei manęs kur reikės – kvieskite, padėsiu“, – pasakojo alytiškė.
Moteris teigė, kad savanoriauti gali ne visada, kada tik panorėjus – po tėvo mirties pablogėjo motinos sveikata, tad daug rūpesčio reikia skirti ir jai. Tačiau kai turi laisvo laiko, mielai prisideda prie savanoriškų veiklų.
„Kai man buvo sunku, aš Raudonojo kryžiaus draugijoje pasijaučiau „savu“ žmogumi. Mane žavi A. Turauskytės gebėjimas suburti tuos visus žmones. Net ir tie, kurie įsivaizduoja, kad niekam nėra reikalingi, ten tikrai pasijaučia reikalingais, svarbiais. Savanoriaudama supratau, kiek daug žmogui reiškia pokalbis, atjauta, išklausymas. Per karantiną seneliams nešėme maistą, skambindavome, bendraudavome, padėdavome „paliestiems“ COVID, talkinau ir skiepijimo centre. Padedu, kur tik galiu“, – sakė moteris.
Turi teikti džiaugsmą
Kaip teigė Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė A. Turauskytė, savanorystė turi teikti džiaugsmą – tik tuomet ji tampa prasminga ir nesunki.
„Todėl kiekvienam naujam savanoriui suteikiama visa reikalinga informacija apie veiklas ir galimybė pasirinkti vieną iš jų. Yra buvę situacijų, kuomet netikėtai sužinoję ar pastebėję ypatingus mūsų savanorių talentus, pasiūlome jiems kokią nors specifinę veiklą, pavyzdžiui, dirbti viešųjų ryšių srityje. Mūsų organizacija turi pagalbos savanoriams sistemą-savanorių vadovus, mentorius, psichologinę pagalbą, kuri, kilus sunkumams, padeda išspręsti iškilusias problemas“, – apie savanorystės „virtuvę“ pasakojo A. Turauskytė.
Alytuje savanoriaujantys žmonės yra įvairaus amžiaus. Yra ir labai jauno (14-16 metų) ir brandaus (50-80 metų) amžiaus žmonių.
Norintys savanoriauti kviečiami susisiekti telefonu 831551548 arba elektroniniu paštu alytus@redcross.lt. Savanoris užpildo sutartį, dalyvauja mokymuose, susitinka su savanorių vadovais ir kitais savanoriais.
