Žaibiškai paimti vaiką, bet ne žaibiškai grąžinti šeimai
Per paskutinius metus nuo įsigaliojusio vaiko teisių pagrindų įstatymo smurtas aplinkoje šeimoje yra sumažėjęs, paimamų vaikų skaičius į saugią aplinką sumažėjo nuo dviejų tūkstančių iki septynių šimtų. Kritimas yra, kaip matyti Vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybos ataskaitoje, tačiau skaičius Lietuvos mastu vis dar yra didelis. Viskas kaip ir gerai, centralizuota vaikų teisių tarnybų sistema kol kas veikia. Nebėra vietos politikų sprendimo kas turi dirbti šioje jautrioje organizacijoje. Sena praktika buvo ydinga, nes dirbdavo ir nelabai kompetentingi žmonės. Dabar reikalavimai specialistams yra kur kas aukštesni, tačiau vaikų teisių pagrindų įstatyme dar vis galima rasti spragų.
Paskutiniai įvykiai dėl atimtų vaikų iš tėvų Vilčinskų – teismo sprendimu buvo pripažinta, kad vaikai buvo paimti neteisėtai. Kitas įvykis, nuskambėjęs per visą šalį, kai iš namų buvo paimamas berniukas iš mamos. Tada visuomenė buvo pasipiktinusi Palangos vaikų teisių tarnybos specialistų veiksmu, kai rėkiantis vaikas atsisakė eiti kartu. Ši situacija dar kartą patvirtina dėl specialistų veiksmų. Ar ne laikas būtų ne tik laikytis įstatymo raidės, bet ir žmogiškiau pažiūrėti, išgirsti vaiko kalbą, nes rėkimas balsu jau buvo aiški jo kalba, kad ne laikas, ne tokioje situacijoje turi būti prievarta paimamas vaikas.
Kur vis dėlto yra teisinės spragos vaikų teisių pagrindų įstatyme, kas turi prisiimti atsakomybę panašiose situacijose, kodėl dar vis vaikai nukenčia nuo kai kurių specialistų, kurie žaibiškai paima vaikus iš tėvų? Žinoma, specialistų darbas yra nepavydėtinas, sudėtingas, bet turime ir nemažai nusiskundimų dėl pačio paėmimo proceso iš tėvų, bei nevyriausybinių organizacijų. Kodėl tokie dalykai nėra sprendžiami vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybos? Kas turi atsakyti už padarytą moralinę žalą vaikui, kuri palieka randus ateičiai?
Deja, lankantis savivaldybėse, tenka iš žmonių girdėti, kad Vaikų teisių pagrindų įstatymas kai kuriais atvejais pradėjo kenkti paimtiems vaikams. Kol specialistai per teismus sprendžia tėvų santykius, o tai trunka ne net keletą savaičių, ar mėnesių. Laikas tiksi ne vaiko naudai, kol yra sprendžiamas jo likimas. Ką paimtas vaikas dėl tėvų susierzinimo dėl žmogiškos klaidos galvoja būdamas svetimoje aplinkoje? Ogi liūdi, pergyvena, galvoja, kaip greičiau grįžti namo, įsisukti į lovą tarp tėvų ir žiūrėti televizorių, ar klausytis sekamos pasakos, ar tiesiog, būti, užmigti šalia jų. Štai, kokie pirmi jausmai apima paimtus vaikus į svetimą aplinką.
Noriu pabrėžti, kad situacija situacijai nelygu, ten, kur vyksta fizinis ar psichologinis smurtas, vaikas turėtų būti paimta žaibiškai, bet ne dėl netyčinio įdrėskimo, kuomet trunka kone visą mėnesį, kol vaikų teisių tarnyba aiškinasi, iš kur tas įbrėžimas atsirado: kieme, mokykloje, namie ar kt. Išsiaiškinimo trukmės turi būti tobulinamos, trumpinamos, daromos efektyvesnės. Dažnai girdžiu, kad vaiko teisių specialistai už padarytą klaidą turi prisiimti atsakomybę, taip kaip mokykloje atsakomybę prisiima mokytojas, darbuotojas savo darbe, ar politikas. Klausimas, kodėl čia nėra įteisinta tokia atsakomybė?
Būta daug karštų diskusijų, kai buvo ruošiamas vaikų teisių pagrindų įstatymas, tačiau kelią užkirto projekto rengėjai kaip tuometinė Socialinė apsaugos ministerija su socialdemokratų Seimo nare Dovile Šakaliene. Nevyriausybinės organizacijos, kurios gina vaikų paėmimus, apie tai tada garsiai kalbėjo ir prieštaravo, tačiau nebuvo išgirsti, buvo nuspręsta, kad specialistai neturi nešti atsakomybės už žaibišką vaiko paėmimą nepavojingiems atvejams.
LR Seimo narys
Robertas Šarknickas
Užs. Nr. 07/02/24