Esu tokio amžiaus, kad jau turiu daug ką prisiminti ir galiu tais prisiminimais pasidalinti. Apie Dainų šventes – taip pat. Kai buvau studentas, ne viena tokia buvo Vilniuje. Atvirai pasakius, man tuo laiku jose ne maitinimas, bet merginos didesnį įspūdį palikdavo.
Nes maitinimo tada lyg ir nebūdavo, visi už savus valgė ir nesiskundė, o jeigu kiek ir alkanesni būdavo, tai pernelyg ant figūros per keletą dienų nesimatydavo.
Hotdogų tada dar nebuvo, daugelis perkarę ir sveikesni vaikščiodavo. Amerika tada blogis buvo. Dabar Amerika yra gėris, bet blogis Amerikoje yra Trumpas, ne hotdogai.
Ir feisbukų nebuvo – nei tu prasto kotleto, nei geros panos fotkę įdėsi ir pasiskųsi ar pasigirsi…
Man atrodo, kad tada tauta Dainų šventėse dalyvaudavo noriai ir džiugiai. Dėl rezistencijos. Kad parodytų antriesiems partijos sekretoriams (gal ir nesąmoningai), kad lietuvybė išliko, jos tradicijos ir kultūra gyva.
Pirmiesiems sekretoriams tada Dainų šventės dalyvės turbūt irgi nesąmoningai, bet choreografų paliepimu rodė (greitesnio šokio tempu) šlaunis gerokai virš kelių – kad net ir tie suprastų, kad LTSR dar gali ne tik pagimdyti, bet ir išmaitinti vaikus, kurie atkurs nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Deja, kagėbistai žiūrėdami į tas kojas ir šiek tiek aukščiau, tą svarbų dalyką pražiūrėjo. Todėl dabar vieni dėl kitų sąrašų Seime ir nerimsta. Pirmi sako: paviešinkim tuos, kas žiūrėjo. Antri sėja abejones: neviešinkim, gal ne ten žiūrėjo, o gal ir dėl mūsų žiūrėjo…
Bet dabar ne apie tai kalba. Apie Dainų šventę. Jei tikėtume LTV reklama, tokia….., ooooooo, kartą per šimtą metų. Tokia šimtmečio šventė. Kai iš Lietuvos jau spėję emigruoti dalyviai miega viešbučiuose, o tie, kurie nenorėjo ir dar nenori arba negali emigruoti – ant pripučiamų čiužinių mokyklų sporto salėse ir klasėse. Jei kam pasisekė, tai čiužinys galėjo pasitaikyti ir nepripučiamas, poroloninis.
Tiems, kam pasisekė dar labiau, tai ir guliašas galėjo būti su mėsos gabaliukais. Net ir garnyrui galėjo būti bulvių košės arba ryžių ir daržovių.
Bet ne visiems juk gali ir turi pasisekti, kaip moko Laisvosios rinkos instituto ekspertai Lietuvoje. Ekspertai yra, institutas irgi, bet va, studentų kažkodėl jie neturi – čia tokia pastaba, tarp kitko, gal ne visai į temą.
Bet tie ekspertai iš instituto sako, kad rinkos dėsniai yra negailestingi. Pritariu: ypač jeigu nesi migrantas, imigrantas ar pabėgėlis. Šitais ir Europos Sąjunga, ir Lietuva rūpinasi. Girdėjau, kalbama, kad Prezidentūros pavedimu Skvernelio vyriausybė važiuos net tų pabėgėlių , kurie perkelti pagal kvotas buvo, bet iš Lietuvos į Vokietiją pabėgo, po Dainų šventės atgal parsivežti.
Anksčiau negalėjo, nes dabar savus į sostinę suvežtus dalyvius nelabai išeina tinkamai apgyvendinti ir pamaitinti.
Bet ką aš čia apie atbėgėlius, apie savus reikia galvoti. Kol valdžia neeilinėje Seimo sesijoje iki nupušimo diskutuoja ir sprendžia, o Prezidentė net šeštadieniais ar sekmadieniais apsisprendžia dėl mūsų mokesčių, atlyginimų ir pensijos, tai ir mums reikia taip nepaliaujamai apie Lietuvą galvoti.
Ir jeigu man šiandien bent jau atrodo aišku, dėl ko anksčiau buvo rengiamos Dainų šventės Lietuvoje (žiūrėkite pirmas teksto pastraipas), bet neaišku, kodėl dabar (skaitykite tekstą toliau), tai aš ir klausiu: kam ir kodėl mes rengiame tą šimtmečio šventę?
Radau net penkis galimus atsakymo variantus:
a) kad pasidžiaugtume valstybės istorija ir dabartimi, aiškiai parodydami Europos Sąjungai, kad mums nepakeliui su jos dabartine federalistine ir globalistine politika;
b) kad norime pasidžiaugti ta per šimtą metų užauginta „neregėta Lietuva“, kupina korupcijos ir užvaldymo, pasak Prezidentės žodžių jos metiniame pranešime;
c) kad užsienio lietuviams prieš referendumą dėl dvigubos pilietybės parodytume prasčiausias organizatorių, valdininkų vadybos ir gebėjimo žinias, (ne)sugebėjimus bei aukščiausias kainas Lietuvoje;
d) kad Lietuvos valdžia pasidžiaugtų mūsų gebėjimais, nuolankumu ir prisitaikymu ne tik prie mažiausių atlyginimų ar pensijų Europos Sąjungoje, bet ir rafinuoto pasityčiojimo iš elementarių šventės dalyvių poreikių;
e) kad vienų kruvinas darbas prastomis sąlygomis taptų švente grupei išrinktųjų, kurie bilietų nepirko, bet buvo pakviesti į pirmas eiles, tiems, kurie mokėjo už bilietus ir žiūri iš toliau bei tiems, kurie į visus už dyką žiūrės per televizorių?
Šiaip tai kruvinu darbu už pakankamai menką atlygį nieko šiais laikais nenustebinsi – gal kokia pusė Lietuvos žmonių pastaruosius keliolika metų taip dirba.
Jei jau Europos Sąjungai savo poziciją dėl nepriklausomos valstybės norime parodyti, tai gal greta pirmųjų valstybės asmenų turėtų stovėti ir Europos Komisijos pirmininkas J. K. Junkeris, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D. Tuskas ar Europos Parlamento pirmininkas A. Tajani? Tarp garbingų svečių tokių nemačiau, vadinasi, šventė rengiama ir ne dėl vieno iš anksčiau paminėtų punktų.
Tai negi išeina, kad šventė galėjo būti surengta dėl kitų aukščiau išvardintų dalykų?
Jeigu ne taip, tai jos iniciatoriai ir rengėjai galėjo bent jau paskaityti Ernestą Hemingvėjų. Apie šventę, kuri visada su tavimi.
Kaip kuriamas jos įspūdis, o ne pijaras ir kodėl gražiu prisiminimu ji išlieka daugelio širdyse, o ne nusivylimo kupinu išsakytu komentaru interneto platybėse ar neišsakyta panašia nuoskauda tose pačiose širdyse.