R. Jankauskas. Juoduose dūmuose skendintis kelias į gerovės valstybę

Negerovių šalyje pastaruoju metu tapo labai madinga kalbėti apie gerovės valstybę. Tik va tas gražias kalbas  juodų dūmų šleifu per visą Lietuvą ėmė ir perbraukė gaisras Alytuje.

Toks, kokio seniai šalyje nebūta. Net Vilniuje valdžios žmonėms taip kvapą užėmė, kad kai kam tik trečioje dienoje nuo jo pradžios atleido.

Seime net šešių dienų prireikė tam kvapui atgauti ir pabandyti ką nors rišlaus pasakyti. Kita vertus, atrodo, kad ten gal daugeliui galvas daug labiau dėl vieno pirmininko, o ne dėl svylančių padangų kvapo skauda.

Mūsų šalies valdžia jau seniai yra kaip tas ligotas, dūmais apsinuodijęs kiškis. Tik ji niekaip nenumiršta, vis pratraukia nuo vienų rinkimų iki kitų. Apsinuodijusi savo puikybe, nekompetencija, abejingumu, įsivaizduojama visažinyste ir dar dešimtimis kitų ydų. Abuoji žmonių rūpesčiams ir problemoms, bet reikšminga pati sau įtakos ir postų dalybomis.

Jai nė motais žmonių pasipiktinimas ir peticijos. Jai svarbūs tik viešieji ryšiai, net ne komunikacija su visuomene. Svarbūs tiek, kiek jie gali sukurti teigiamą valdžios veiksmų ir įtikinamą gerovės valstybės viziją.

Akivaizdu, kad savas problemas Alytuje reikės spręsti patiems. Pradedant nuo to, kaip įmonėse, kurios užsiima pakankamai degių produktų ar atliekų perdirbimu, užtikrinti atitinkamus saugos reikalavimus. Kad nieko dėl gaisro kitą kartą nereikėtų evakuoti. Kaip pasirodė, nelabai tam iš anksto buvome pasiruošę, bet smagu, kad tai suvaldyti pavyko pakankamai gerai.

Mums padėjo dzūkiškas nuoširdumas. Pagarba ir parama žmonėms, kurie dešimt parų dirbo ir tebedirba beveik pragare. Negailėdami ir netausodami savęs. Dėl mūsų visų, kad likviduotų pavojų, grėsusį miestui neišmatuojamais padariniais ir problemomis.

Jie buvo priversti dusti dūmuose ir karštyje dėl to, kad vienas gudrutis nusprendė į uždaras patalpas šimtus ar tūkstančius tonų padangų prikrauti, pataupė veikiančiai priešgaisrinei signalizacijai ir gaisro gesinimo sistemai, o kiti gudručiai to keletą metų nematė.

Dabar visi šviesiais ir nuostabos pilnais veidais stebimės: kaip čia galėjo atsitikti?

Gerovės valstybė nekuriama nei sklypų dalybomis, nei vaidais Seime, nei su atkišta ranka ir užmerktomis akimis tikrinant įmones ar turgavietes. Ji kuriama sąžine ir darbu, žodžiu, kurio laikomasi, įstatymu, kuris  vykdomas ir pareigūnais, kurie gerbiami. Žmonėmis, kurie vertinami. Vadovais, kurie sugeba įkvėpti, pareikalauti, padaryti patys ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Gal nuo tų dalykų reikėtų pradėti bent dabar, jeigu po 1990-ųjų ne nuo to pradėjome?

Gaisras jei ne šiandien, tai rytoj ar poryt bus užgesintas, didvyriai – įvertinti ir apdovanoti, bylos sulauks senaties, o jeigu ir ne, tai kaltieji atsipirks piniginėmis baudomis arba atleidimu iš pareigų. Dūmai išsisklaidys ir nusės ant žemės, kuri pavasarį bus aparta ar sužels nauja žole.

O valdžia, kartu ir mes su ja, vėl kursime gerovės valstybę. Gražiais žodžiais lipdysime ir šlovinsime.

Ant vyrų prakaitu ir geriamu vandeniu sulietų, aptrupėjusių ir sueižėjusių, degėsiais ir aplaidumu dvokiančių dabartinės valstybės pamatų.

Ko nors sunkesnio, negu pažadai ir aklas mūsų tikėjimas jie išlaikyti ir negalėtų.