Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkas Andrius Jučas politikoje – ne naujokas, šioje srityje jau patyręs ir šilto, ir šalto. Pokalbis su A. Juču – apie patirtį politikoje ir požiūrį į ne tik politines Alytaus aktualijas.
Prieš trejus metus, kandidatuodamas į LR Seimą sakėte, jog gyvenime vadovaujatės Winstono Churchilio principu, kad sėkmės kelią sudaro daugybė nesėkmės atkarpų. Iki galo nueina tie, kurie nepraranda entuziazmo. Tad ar antrą kadenciją dirbdamas miesto taryboje entuziazmo nepraradote?
Noro dirbti kaip tik dar daugiau, kadangi pavasarį vykusiuose savivaldos rinkimuose už mane savo pirmumo balsus atidavė beveik 2,5 karto daugiau rinkėjų nei praėjusiuose, o tai tikrai įpareigoja.
Mūsų frakcija dirba valdančiojoje daugumoje ir parašais įtvirtinome svarbiausius darbus, kurių reikia miestui, tad norisi juos padaryti. Laikas turi tokią savybę, labai greitai praeiti, o rezultato norisi visada maksimalaus, tad sėdėti vietoje nėra kada.
Vadovaujate TS-LKD frakcijai, kuri priklauso valdančiajai daugumai, suformuotai socialdemokratų mero. Ar nekyla problemų dėl vertybinių skirtumų ir požiūrio?
Diskusijų, o kartais ir labai aštrių turime, bet kol kas atrodo, kad sutarimą randame. Aišku, artėja kitų metų biudžeto svarstymas, kuris spręs, kaip gyvens mūsų miestas, kokios sritys bus prioritetinės, o kuriose ieškosime taupymo rezervų, tad įtampų gali būti. Bet politika yra kompromisų menas, reikės sutarti. Atvirai pasakius, savivaldoje nedažnai būna vertybiniai klausimai, daugiau ūkiniai.
Tačiau jų pasitaiko, kaip pvz., visai neseniai miesto taryba priėmė sprendimą miesto sode statyti paminklą Dainavos apygardos partizanams. Tai yra vertybinis klausimas, labai svarbus bendruomenei, kuriai aš taip pat atstovauju, ir smagu, kad taryboje radome tam pritarimą.
Pastaruoju metu ištarus Alytaus vardą, beveik visuomet nuskamba klausimas: kaip jūs ten po to gaisro? Ką atsakytumėt į šį klausimą ne tik kaip miesto savivaldybės tarybos Aplinkos plėtros komiteto narys, bet ir patyręs atliekų tvarkymo srities specialistas?
Klausimas įdomus įvairiais aspektais: politiniu, aplinkosauginiu, vietos valdžios ir verslo santykių, viešųjų ryšių. Tad jei trumpai, tai ši situacija parodė, kad valstybė nėra pasiruošusi tokio masto įvykiams, o ministrų kompetencija yra labai abejotina.
Kodėl verslas, kuris užsiėmė padangų tvarkymu, taip lengvai gavo visus reikalingus leidimus veiklai, taip pat vertas apmąstymų. Nors reikalavimai, kad ir tai pačiai priešgaisrinei saugai buvo žemiau kritikos lygmens.
Viešųjų ryšių klausimas taip pat ne paskutinis, todėl labai viliuosi, kad Lietuvoje bus išsklaidytas mitas apie užterštą Alytų, kuris kenkia investicinei aplinkai, o ir pasiekiantys tyrimų rezultatai nėra blogi. Taip pat viliuosi, kad vietos politinio lygmens vadovai negyvens vien šiuo klausimu, kad neliktų pamirštos ir kitos mums visiems svarbios sritys, kaip švietimas, darbo vietų kūrimas ar infrastruktūros gerinimas.
Padangų įmonėje gaisras užgesintas, o štai miesto švietimo tinklas ir jo pertvarka – jau daugelį metų lyg rusenanti ugnis: tai prigesta, tai vėl į viršų šoka. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Pribrendome pokyčiams ir neabejoju, kad mes tą pertvarką atliksime. Tai yra vienas iš prioritetinių darbų, nes tik kalbėti apie tai jau, matyt, visiems pabodo, norisi rezultato.
Dvigubai sumažėjęs vaikų skaičius ir likęs tas pats mokyklų tinklas taip pat yra signalas, kad ne visada efektyviai tvarkomės savo ūkyje. Svarbiausia, kad mes, politikai, priimdami sprendimus juos aiškiai suformuluotume, kad tiek tėvai, tiek mokyklų bendruomenės suprastų, kodėl tai darome ir koks yra ilgalaikis tikslas.
O ilgalaikiai tikslai yra keli: geresnės ugdymo sąlygos mūsų mokiniams, kad jie siektų aukštesnių mokymosi rezultatų tinkamoje aplinkoje, perteklinės įstaigų patalpos būtų panaudojamos kitaip, o sutaupytos lėšos skirtos tam pačiam švietimui.
Prieš keletą metų Likiškėlių mokykloje įsteigtas Lietuvybės centras. Buvote vienas jo steigimo iniciatorių. Šiandien ne vienam šokinę reakciją sukėlė siūlymas griauti šią mokyklą. Kaip vertinate šį siūlymą ir koks yra Lietuvybės centro likimas?
Dėl Likiškėlių mokyklos aš jau esu ir koalicijoje išsakęs savo pastabą, kad nugriauti mokyklą ir po to pastatyti naują, yra per brangu. Vien griovimo darbams skirti virš milijono eurų, mano galva, yra per dideli pinigai.
Kadangi esu dalyvavęs ne vieno objekto statybose, tad mano siūlymas buvo kiek kitoks: Likiškėlių mikrorajone rasti vietą naujos, mažesnės ir energetiškai efektyvesnės mokyklos statybai, o senąjį mokyklos pastatą, kai bus įrengta nauja, parduoti aukcione.
Manau visi supranta, kad pakraščio mikrorajone mokykla turi būti, ir nuskriausti ten gyvenančius nebūtų teisinga.
Dėl Lietuvybės centro veiklos esu labai patenkintas, nes šį modelį jau perima ir daugiau Lietuvos savivaldybių. Tėvų, su vaikais grįžtančių iš užsienio, daugėja, kaip ir daugėja imigrantų iš trečiųjų šalių, kuriems reikalinga pagalba integruojantis.
Net jeigu Likiškėlių mokyklą ir bus nuspręsta uždaryti, nelaukiant naujos statybos, Lietuvybės centras, neabejoju, ras vietą kitoje mokykloje, kuri norės turėti išskirtinumą.
Esate miesto savivaldybės Peticijų komisijos pirmininkas. Pirmoji peticija atsirado anksčiau nei buvo paskirtas komisijos pirmininkas. Tai buvo peticija dėl Alytaus aerodromo išsaugojimo ir ji buvo atmesta. Bet nežiūrint to, LEZ įsteigimas šioje vietoje, regis, nebus sklandus ir lengvas. Tad ko labiau reikia Alytui – LEZ‘o ar aerodromo?
Kaip Peticijų komisijos pirmininkas klausimus vertinu tik per teisinę prizmę, todėl teko peticiją atmesti.
Tačiau, kaip politikas, aš neabejoju, kad šį žemės plotą, kuris užima daugiau nei 100 ha, galime panaudoti miesto labui kur kas efektyviau.
LEZ yra galimybė ir nepasinaudoti ja, mano manymu, būtų kvaila. Kalbos, kad Pramonės parkas dar neužpildytas, ar kad Alytaus rajone yra pakankamai vietos daryti LEZ, yra šiek tiek „papudruotos“.
Taip, Pramonės parke turime dar keletą sklypų, bet jie yra ne didesni kaip 2 ar 3 hektarai, o dar ir pelkėtose vietose. Dideliems investuotojams, kuriantiems ne dešimtis, o šimtus darbo vietų, reikalingi 20 ha ir didesni žemės sklypai.
Gretimoje rajono teritorijoje neturime tokio dydžio vientiso sklypo, kuriame galėtume iš karto pradėti veiklą, neišprašę iš ten gyventojų ar nesupirkę masės sklypų. Tam reikėtų ir daugybės laiko, ir pinigų, ir dviejų savivaldybių darnaus bendradarbiavimo, ką keičiantis politiniams sezonams, yra labai sunku užtikrinti.
Aviacijos gerbėjai, kurie įsivaizduoja ne vieną angarą, pakilimo taką, ne vieną lėktuvą ir patys supranta, kad tai be galo dideli pinigai, o investicijų ar ES paramos tam nėra ir nebus. Mūsų miesto biudžetas taip pat nepajėgus tai pakelti. O be to, ar dauguma iš jūsų norėtų, kad kasdien virš jūsų galvų skraidytų krovininiai ar kitokio tipo lėktuvai? Klausimas retorinis.
Investicijos ir investuotojai – nuolat ieškomi, trokštami ir laukiami. Bet situacija, kai vienais metais džiaugiamės atsiradusiais investuotojais ir pasirašytomis investicijų sutartimis, o kitąmet jau informuojama apie nevykdomus įsipareigojimus ir sutarčių nutraukimą, darosi vis dažnesnė. Tad ko reikia Alytui, kad jį atradę investuotojai iš tiesų investuotų?
Akivaizdu, kad reikia drąsių ir nestandartinių sprendimų. Kai pastarojo dešimtmečio kreivė buvo tokia, kad kasmet po 1000 gyventojų išvyksta, man bado akis ir yra kasdienis priekaištas, todėl ne veltui ir palaikau idėją dėl LEZ.
Taip pat reikalinga proaktyvi miesto vadovų veikla tiek Vilniuje, ministerijų koridoriuose „išsiderant“ mūsų miestui reikalingas investicijas bei infrastruktūrą, kad bent būtume lengviau pasiekiami. Kalbu apie kelią Alytus – Kaunas.
Taip pat svarbus geras viešųjų ryšių darbas reklamuojant mūsų miestą. Niekam dabar neįdomu tik žalias, gražus ar ramus kampelis, kuriuo mes gyvename. Reikalingos nestandartinės idėjos, dėl kurių norėtųsi užsukti į miestą, kad praleistum jame laiko, o gal ir pasirinktum gyvenimui.
Manęs vokiečiai kolegos, su kuriais bendradarbiauju, klausia: kodėl jūsų Nemuno pakrantė užstatyta garažais, apaugusi krūmokšniais, o ne kavinėmis ir laisvalaikio erdvėmis, tinkamomis visiems metų laikams. Atsakymą turiu, bet jis papiktins ne vieną biurokratą, beatodairiškai saugantį kiekvieną medelį svyruonėlį.
O Jums Alytuje gyventi patinka? Kodėl?
Taip, labai patinka. Tokio tipo miestai yra atgaiva ir vakarų Europoje, juose viskas ranka pasiekiama, paslaugos aukštos kokybės, vaikams tiek darželių,tiek mokyklų tinklas yra užtikrintas, erdvių, kur gali praleisti laiką, taip pat pakanka, o ir nereikia po darbų dusti kamščiuose. Tą laiką gali skirti šeimai ar savo hobiams.
Didieji miestai ir oro uostai pasiekiami per valandą su trupučiu, trūksta tik šiek tiek pramogų, kad laisvalaikiui skirtus pinigus ne išvežtume į Vilnių ar Kauną, o paliktume čia. Tai taip pat vienas iš mano prioritetų šios kadencijos taryboje.
Tarybos nario ataskaita, skelbiama vadovaujantis Alytaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentu.