Geriausių Lietuvos socialinių darbuotojų rinkimuose vėl suspindo Alytaus vardas. Ypatingas apdovanojimas – „Gerumo žvaigždė“ šiemet įteikta alytiškei Laimutei Bronickienei. Dvidešimt metų socialinėje srityje dirbanti moteris prisipažino iki šiol kasdienėje savo veikloje jaučianti didelę palaimą.
„Gerumo žvaigždė“ – tai pats didžiausias jos darbo įvertinimas.
Šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jau trečią kartą organizuotame konkurse sulaukta beveik 70–ies pretendentų į „Gerumo žvaigždę“ kandidatūrų. Socialinius darbuotojus geriausiųjų rinkimams siūlė jų kolegos, artimieji, žmonės, sulaukiantys jų pagalbos. Nugalėtojams įteiktos aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas – „Gerumo žvaigždė“.
Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centre socialinio darbo organizatore dirbančiai L. Bronickienei „Gerumo žvaigždės“ ženklas įteiktas nominacijoje „Už darbą su senjorais“. Ji ne tik profesionaliai atlieka savo pareigas, teikdama pagalbą senyvo amžiaus žmonėms, bet ir yra pelniusi jų pasitikėjimą bei meilę.
Bendravimas su senjorais – neįkainojamas
Daugiau nei trylika metų Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centre dirbančiai moteriai daugiausiai tenka dirbti administracinį darbą, tačiau ji pati teigė, kad stengiasi kiek įmanoma daugiau laiko skirti globos skyriuje gyvenantiems senjorams.
„Didžiausia palaima, kai laiką leidžiu ten. Kad ir kiek daug darbo turėčiau, niekada nemoku greitai iš ten išeiti. Tiesiog negaliu. Norisi su kiekvienu pasikalbėti, pabendrauti. Man visai nesvarbu, ar tai būna geras pokalbis, ar ne toks smagus, bet visada būna malonu, nes žinau, kad tiems žmonėms tai yra svarbu“, – kalbėjo L. Bronickienė.
Globos įstaigoje gyvena garbaus amžiaus žmonės, sunkiai sergantys, negalią turintys asmenys. Neretai pasitaiko, kad būtent čia baigiasi jų žemiško gyvenimo kelionė. Nors ir suvokdama, kad tai būna neišvengiama, L. Bronickienė prisipažino, kad tai – vienas sunkiausių momentų jos darbe.
Kasdien bendraujant su globos įstaigoje gyvenančiais žmonėmis, kiekvienas jų tampa artimu ir savu.
„Kiekvieno žmogaus netektis paveikia. Bet stengiesi save raminti, kad žmogus sirgo, dabar jam bus lengviau, jis baigė savo kančias“, – mintimis dalijosi alytiškė.
Socialinių paslaugų poreikis nuolat auga
Dažnai bendraujanti tiek su globos įstaigoje gyvenančiais žmonėmis, tiek su tais, kurie atvyksta pasiteirauti dėl laisvų vietų savo artimiesiems, L. Bronickienė tikino, kad žmonių, kuriems reikia pagalbos, kasmet vis daugėja.
Žmonės sensta, lieka vieni, arba jų artimieji dirba ir negali ištisą parą jų slaugyti.
„Aš visada už tai, kad žmogus kuo ilgiau gyventų savo namuose. Bet jeigu tokios galimybės nėra – tikrai yra geras sprendimas kreiptis į specialią įstaigą ir gauti pagalbą. Sveikatos būklių būna įvairiausių, reikia kiekvieną minutę stebėti, žiūrėti, o namuose jį palikti yra nesaugu.
Aš manau, kad toks žingsnis yra labai gerbtinas ir teisingas. Visiems tą sakau. Dabar įstaigos suteikia visokeriopą pagalbą ištisą parą. Yra kvalifikuotas medicinos personalas, artimiesiems ramiau, o aplankyti savo artimąjį jie gali kiekvieną minutę arba pasiskambinti ir gauti informaciją telefonu“, – sakė L. Bronickienė.
Tačiau ji pabrėžė, kad prieš nusprendžiant žmogų atvežti į globos įstaigą, būtina su juo apie tai pasikalbėti, kad žmogus būtų pasiruošęs ir nepatirtų psichologinės traumos. Anot jos, Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro globos skyriuje gyvenantys žmonės yra patenkinti, ypatingai tie, kurie čia gyventi nusprendžia patys.
„Liūdna, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai artimieji atveža savo giminaitį nepaaiškinę jam, kad negali jo prižiūrėti ir kad jam teks gyventi čia. Tuomet įstaigos personalui reikia labai daug dirbti, kol žmogus pripranta prie tos aplinkos ir supranta, kas įvyko jo gyvenime.
Labai skaudu matyti pilnas ašarų akis ir vis girdėti sakantį, kad aš noriu namo, nors kuo puikiausiai žinai, kad artimieji tokios galimybės nesudarys“, – jautrius, darbe patiriamus išgyvenimus, vardijo L. Bronickienė.
Socialinė sritis į gyvenimą pasibeldė netikėtai
Jau dvidešimt metų socialinėje srityje, į kurią pateko visai netikėtai, dirbanti moteris prisipažino, kad ankstesni jos darbai su tuo neturėjo nieko bendro.
„Auginau vaikus, vieną, antrą, netekau darbo, teko lankytis darbo biržoje ir, žinoma, domėjausi darbo galimybėmis pati. Vieną kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad Alytaus miesto savivaldybė priima darbuotojus laikiniems darbams teikti pagalbą namuose.
Nuėjau į Alytaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrių, pasakiau, kad norėčiau pabandyti. Dirbau du mėnesius, vadovybė sulaukė daug gerų atsiliepimų apie mane ir pakvietė dirbti nuolatiniam darbui“, – kelią į socialinę sritį prisiminė L. Bronickienė, įsitikinusi, kad žmogus turi turėti pašaukimą socialiam darbui.