Scenoje retai pasirodanti ir viešumo vengianti alytiškė Agnė Petravičienė pastaruoju metu dėmesio centre atsidūrė ne savo noru. Į viešumą iškilo moters nesutarimų su anyta peripetijos, prasidėjusios po Agnės sutuoktinį Dainių Migliną užklupusios sunkios ligos.
Apie viešai nuskambėjusį konfliktą, kaip ir apie savo asmeninį gyvenimą, A. Petravičienė atvirauti nelinkusi.
„Manau, kad žmogus, kuris sąmoningai ir be jokių skrupulų visai Lietuvai demonstruoja bejėgį, neįgalų savo sūnų, negalintį pareikšti savo norų, pačiu bjauriausiu būdu sutrypia jo teises ir interesus, pamina jo laisvą valią ir yra vertas didžiausio paniekinimo.
Toks elgesys ne kas kita, kaip paties sūnaus ir tuo pačiu jo šeimos savavališkas išniekinimas, ir jokio pateisinimo tam negali būti. Būtent dėl šios priežasties man nerūpi taip pasielgusios moters praeitis, gailesčio nekelia jos dabartinė situacija, esu visiškai abejinga jos ateičiai“, – sakė moteris.
Pastaruoju metu retai viešumoje matoma A. Petravičienė teigė gyvenanti šia diena ir apie savo planus su kitais nesidalijanti.
„Prieš du metus turėjau didelių planų, bet likimas juos sugriovė. Jei negausiu palaiminimo iš viršaus, mano planai bus nieko verti. Reikia pirma padaryti, o po to kalbėti. Gyvenu ir laukiu, kaip viskas pasisuks“, – pasakojo alytiškė.
Muzikiniame projekte išgarsėjusi A. Petravičienė viešumo nepasiilgsta.
„Viešumo visai nepasiilgstu, bet jis mane ypač užgrūdino. Man, kaip ir visems žmonėms, nemalonu girdėti neigiamus dalykus apie save, bet dabar jau galiu pasakyti: man nebeskauda – to rekėjo mokytis daug metų.
Niekada neprašiau, kad apie mane rašytų, rodytų per televiziją. Žurnalistai patys mane susiranda. Tačiau mano gyvenimas yra mano, ir nenoriu, kad visi kartu jį su manimi gyventų. Pasakoju tik tiek, kiek noriu, arba manau, kad galiu pasakoti.
Nenorėčiau visą laiką dainuoti ir šokinėti scenoje. Ir amžius nebe tas. Dainavimas man tik pomėgis. Niekada neatsisakau koncertuoti labdaringuose koncertuose. Svarbiausia, kad pomėgis netrukdytų darbui. Aš galiu gyventi ir be dainavimo. Jei koncertinės veiklos nėra, tai ir nereikia“, – įsitikinusi moteris.
Moteris prisipažįsta, kad laikotarpis, kada ją pažinojo ir per televiziją matė visi Lietuvos žmonės, nebuvo lengvas.
„Tai buvo morališkai sunkūs laikai. Koncertuodavau visą savaitę be sustojimo, išskyrus pirmadienius. Tą patį vakarą turėdavau ne vieną, o keletą koncertų. Krūvis buvo toks didelis, kad kartais pati susipainiodavau, kuriame mieste dainuoju. Visų švenčių metu taip pat dirbdavau. O ir parduotuvėje negalėdavau ramiai apsipirkti, visi stebėdavo, ką aš perku, kaip apsirengusi. Man tai keldavo labai didelį stresą“, – apie kadais intensyvią koncertinę veiklą ir viešumą kalbėjo Agnė.
Pasak alytiškės, viešumas turi savų pliusų ir minusų. Žmonės susidaro išankstinę nuomonę apie televizijoje matomą žmogų ir arba jį mėgsta, arba ne. Jeigu mėgsta, kai kur durys gali būti plačiai atvertos.
„Visada galvojau, kad mano gyvenimas priklauso tik man. Kodėl aš turėčiau aiškintis aplinkiniams? Viešumas tik sustiprino šį įsitikinimą ir išmokė mane abejingai reaguoti į neigiamus dalykus apie save – štai ką man davė žinomumas. Dabar mane gali su kuo nori poruoti, skirti, apvesdinti – man tas pats. Nuo to man kartais būna tik linksmiau. Juk kartais išties kai kurie dalykai, išgirsti apie save, kelia juoką, tačiau kad tikrai būtų linksma – jau reikia būti užsiauginus storą odą“, – kalbėjo A. Petravičienė.
Ar daug kuo skiriasi Agnė, kurią žmonės mato viešumoje nuo tos, kuri lieka viena su savimi?
Skiriasi. Nemėgstu rodyti savo jausmų viešai. Širdis gali plyši iš sielvarto, bet viešumoje atrodysiu kaip akmeninė. Sakau sau: Agne, palauk, tuoj grįši namo, tada išsiliesi. Neleidžiu, kad kiti mane matytų silpną, galbūt niekas tuo ir nepatikėtų (juokiasi). Žinau, jog svetimo skausmo nebūna, ir niekam manęs nebūtų gaila. O jei ir būtų, niekas man negalėtų padėti.
Jūsų gyvenime daugiau nuosmukių ar pakilimų?
Kiek man gyvenimas davė, tiek – atėmė. Kiekvienas mano laimėjimas paženklintas dideliu praradimu. Viską savo gyvenime susikūriau pati, niekas nieko neatnešė ant lėkštutės. Esu patenkinta, kad gavau labai daug patirties iš televizijos. Jeigu jos neturėčiau, mane galėtų sugniuždyti kad ir viena per televiziją parodyta laida apie mane mano nenaudai, o dabar yra taip, kad net tūkstantis laidų manęs iš vėžių tikriausiai neišmuštų – esu tam atspari.
Daug laiko skiriate darbui. O ar lieka laiko pramogoms, laisvalaikiui?
Iš prigimties esu vienišė ir man labai didelė pramoga, kai būnu viena namuose, kai galiu ramiai pasvajoti. Keistas dalykas: galiu daug kalbėti, esu komunikabili, bet tai darau ne namuose. Kartais žmonės man sako, kad aš vieniša. Bet aš viena, o ne vieniša – tai du skirtingi dalykai.
Man nereikia SPA, tolimų kelionių. Esu sėsli, nemėgstu keisti gyvenamosios vietos.
Kodėl nusprendėte pasukti į politiką? Turėdama gerus vokalinius įgūdžius, galėjote imtis visai kitos, jums artimesnės veiklos.
Šiame gyvenime daug kur galėjau nesukti (juokiasi). Mano vyras važiuodavo su manimi į koncertus, matydavo užkulisus. Pagalvojau, kodėl aš negaliu įstoti į tą pačią partiją, kuriai jis tuomet priklausė. Su vyru vienas kitą geriau suprastumėm, nebūtų bereikalingų problemų, kurios kartais iškyla šeimose.
Ar politika jūsų širdžiai miela sritis? Planuojate su šia veikla sieti ateitį?
Konkretaus troškimo neturiu. Supratau, kad nesu karjeristė, nes man visiškai nesvarbu, kokias pareigas aš užimu. Jeigu būčiau karjeristė, tai netgi tokia karjera, kokią turiu dabar, būtų susiklosčiusi daug sėkmingiau. Problema ta, kad esu stačiokė, ne tik nemoku, tačiau ir nenoriu mokėti pataikauti, lankstytis. Nemėgstu ir man pataikaujančių žmonių. Jeigu tokius sutinku savo kelyje, įsijungia SOS signalas (juokiasi).
Tiek politikoje, tiek kitose gyvenimo srityse mes pirmiausiai viską darome dėl savęs, todėl kartais keistai reaguoju į žmones, kurie viešai deklaruoja, jog jiems rūpi išskirtinai tik kitų žmonių interesai. Jeigu taip būtų, tikriausiai visi taip teigiantys suktų ne į verslą, politiką, bet sektų Motinos Teresės pėdomis. Kaip tai beskambėtų, mes žmonės – ne šventieji, todėl ką bedarytumėme, visų pirma tai darome dėl savęs. Jeigu žmogui jo veikla nekelia bent psichologinio pasitenkinimo, jis nieko gero negali duoti ir kitiems.