„Kiekvienas lietuvis yra poetas. Tik vienas eiles užrašo, kitas ne“, – sako Giedrius Bernatavičius, Alytuje veikiančio Antano Jonyno memorialinio muziejaus, į kurį kasmet sugrįžta „Poezijos pavasaris“, muziejininkas. Muziejaus, kuriame poeto A. Jonyno atminimui nuolat skamba eilės, o jų, atrodo, klausosi net ir kieme augančios obelys.
„Prieš metus buvau Kiršiuose, Salomėjos Nėries tėviškėje, ir viskas labai panašu: sodelis, obelys, troba, alyvos. Man pasakė, kad tos alyvos mena pačią S. Nėrį. Pasidarė dar smalsiau. Puoliau tose alyvose ieškoti laimingo penkialapio žiedlapio. Jį radau ir suvalgiau.
Užmenu aš norą, kad Alytuje susitiktume ne paskutinį kartą“, – suvalgydamas penkialapį alyvos žiedlapį sakė žinomas poetas, eseistas, žurnalistas Rimvydas Stankevičius (nuotr. apačioje).
Į tradicinį poezijos pavasarį Alytuje jis atvyko kaip poezijos pavasario šauklys, šiemet išleidęs naujausią savo eilėraščių knygą „Šermuonėlių mantija“. R. Stankevičius – ir 2009-ųjų metų „Poezijos pavasario“ laureatas.
Šįkart Alytuje jis viešėjo kartu su aktoriumi Mindaugu Ancevičiumi ir muzikantais Mantvydu Leonu Pranuliu bei Kristupu Kmita, kurių, po skaitomų eilių ir gyvos muzikos, alytiškiai greitai paleisti nenorėjo.
„Norim dar“, – besišypsodama į „Poezijos pavasario“ svečius kreipėsi Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, poetui R. Stankevičiui paskaičius paskutinį eilėraštį. Poeto eilės jaukiame, laike tarsi sustingusio muziejaus kieme, išviliojo į kelionę po Lietuvą, tačiau galiausiai visus sugrąžino atgal – į A. Jonyno gimtuosius namus Liškiavos gatvėje, Alytuje.
Juose visada gyva poezija. Atrodo, kad šioje aplinkoje ji netgi skamba kitaip. Tad nenuostabu, kad būtent A. Jonyno muziejaus kieme jau keliolika metų vyksta „Poezijos pavasaris“.
Dar yra išlikusios senųjų fotoaparatų juostelės, kuriose įmažinti ankstesnių „Poezijos pavasarių“ kadrai.
„Tokios popietės alytiškiams reiškia daug. Jos nevyksta dažnai, tačiau turi savo mintį, idėją, nuotaiką. Nieko ypatingo nebuvo daryta, bet kiek žmonių susirinko. Jie ateina, klausosi, su poetais gali pasikalbėti akis į akį, jeigu išdrįsta, gali vieną kitą klausimą užduoti ir sužinoti apie juos daugiau. Tai yra unikali galimybė iš arčiau prisiliesti prie to, kas miela širdžiai“, – sakė G. Bernatavičius.
Be to, skaitymai, poezijos vakarai vyksta ypatingoje vietoje – ten kur gyveno alytiškis poetas A. Jonynas, ten, kur gimė jo sūnus Antanas A. Jonynas (tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu 2002-aisiais -red.).
Pats A. Jonynas gimė 1923 metų gruodžio 14 dieną Alytuje. Vaikystėje buvo aktyvus, smalsus vaikas, vėliau pamėgęs skaityti knygas. Meilę knygai A. Jonynui įskiepijo jo tėvas.
Kaip pasakojo G. Bernatavičius (nuotr. apačioje), A. Jonynas skaitė ne tik lietuvių literatūrą, bet ir antikos rašytojus, užsienio ir rusų literatūros klasikus. Tėvas turėdavo kontroliuoti sūnų, nes šis kartais net pamokas pamiršdavo paruošti. A. Jonyno kūrybiniai gebėjimai pasireiškė anksti. Penktoje-šeštoje gimnazijos klasėse jis leido ranka rašytą laikraštį, kūrė eiles, noveles, dramas.
Tačiau likimas jam nebuvo gailestingas. A. Jonynas, besimokydamas Alytaus gimnazijos šeštoje klasėje, 1940 m. pavasarį apako po sunkios gripo komplikacijos. Poetas turėjo iš naujo mokytis gyventi kitaip, pažinti pasaulį jo nematant. Tačiau jis niekada nepasidavė.
Po metų A. Jonynas įstojo į Kauno aklųjų institutą, čia sėkmingai mokėsi ir dirbo. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, ją baigė.
1944 m. rugsėjo 1 d. Antanas Jonynas buvo paskirtas įgaliotiniu aklųjų organizacijai po Antrojo pasaulinio karo steigti, o spalio 4 d. paskirtas Lietuvos aklųjų draugijos organizacinio biuro pirmininku. Be darbo neregių organizacijoje, A. Jonynas aktyviai dalyvavo tuometinės Lietuvos visuomeniniame gyvenime.
Amžininkai A. Jonyną prisimena kaip žmogų, nuolat besirūpinusį kitais žmonėmis, ieškojusį galimybių jiems padėti, globojusį ne vieną savo kartos kūrėją.
Kartu su žmona A. Jonynas užaugino šešis vaikus. Vienas jų – Antanas A. Jonynas, kaip ir tėvas, pasuko kūrybos keliu. Šiandien žinomas poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas iki šiol dažnas svečias Alytaus kultūriniuose, literatūriniuose renginiuose.
„Man sunku ką nors apie tą tėvo kūrybinę laboratoriją ar „dirbtuves“ pasakyti. Buvome didelė šeima, tėvas kurdavo, kai pavykdavo kur nors nuo mūsų pasislėpti arba, priešingai, mus išsiųsti pas senelį į Alytų. Apie jo darbo stilių, metodiką, ritmą nelabai galiu ką pasakyti.
Tėvas nebuvo iš tų žmonių, kurie laikytųsi kokios nors griežtos dienotvarkės. Turėjo begales visokių įsipareigojimų ir užsiėmimų. O be to, turėjo polinkį į bohemišką gyvenimą, taigi, tvarkos jo dienotvarkėje nelabai buvo. O gal aš tik nepastebėjau? Vaikystėje paprastai nelabai domiesi tuo, ką tėvai dirba, turi savų užsiėmimų. Su tėvu daugiau bendrauti pradėjau studijų metais. Buvau jo sekretorius, skaitydavau įvairius tekstus. Teko perskaityti nemažai poezijos – tarp jų ir tarpukario autorių. Tada daugiau ir pasikalbėdavome“, – taip viename interviu apie tėvą yra kalbėjęs Antanas A. Jonynas („Mūsų žodis, 2003 m.).
Sovietmečiu gyvenusio ir kūrusio A. Jonyno vertinama vienareikšmiai, kartais – ir prieštaringai, tačiau jo poetinio talento, eiliuoti žodžio įtaigos bei jėgos neneigia ir per ideologinę prizmę kūrybą vertinantys kritikai.
A.Jonyno memorialinį muziejų Alytuje, Liškiavos gatvėje, praėjus dvylikai metų po poeto mirties įsteigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga gimtuosiuose poeto namuose. A. Jonynas šiuose namuose gyveno iki skaudaus savo gyvenimo lūžio – apakimo.
Šiandien muziejuje yra organizuojamos įvairios edukacijos, poezijos šventės, teatralizuoti koncertai, knygų pristatymai.
„Muziejus orientuotas į A. Jonyno asmenybę. Mes siekiame parodyti, kad A. Jonynas nors ir neteko regėjimo, tačiau nepasidavė “, – pasakojo G. Bernatavičius.
Namas, kuriame dabar įkurtas muziejus poetui atminti, skleidžia ypatingą dvasią. Ją ir siekiama išsaugoti. „Muziejus yra skirtas vienam žmogui atminti, dėl to jam, kaip ir kitiems memorialiniams muziejams, pritraukti daug lankytojų yra šiek tiek sunkiau“, – pripažino G. Bernatavičius.
Tačiau lankytojų muziejus sulaukia. Ir moksleivių, kurie noriai dalyvauja edukacijose, ir vyresnio amžiaus alytiškiai, nepraleidžiantys muziejuje vykstančių renginių.
Čia galima susipažinti su A. Jonyno gyvenimu, kūryba išgirsti apie poeto vaikystę, mokyklinius metus, visuomeninę veiklą, gyvenimo iššūkius, sėkmes ir nesėkmes, sužinoti, kas yra brailio raštas, kaip jį skaityti ir juo rašyti, kaip aklasis orientuojasi namuose, mieste, kam reikalinga baltoji lazdelė.
A.Jonyno memorialinis muziejus jau tapo vienu literatūrinių miesto centrų, traukiančiu kuriančius žmones, neabejingus kultūrai, istorijai, menui, betarpiškam bendravimui.
Čia netrūksta romantiškos dvasios, kuri, ko gero, neišvengiama aplinkoje, kurioje gimė „Sentimentalaus romanso“ autorius.
Taip, to paties Kosto Smorigino jausmingai dainuojamo „Aš mylėjau tave tau nežinant…”. Kai kada nors kur nors išgirsite jo lytišką melodiją ir iki graudulio švelnų meilės prisipažinimą, žinokite – šias eiles sukūrė poetas iš Alytaus. Antanas Jonynas.
Aš mylėjau Tave Tau nežinant. Tau nežinant Tave aš myliu. Mano meilė Plati Kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas Lauko gėlių. Ar mylėjai mane, Nežinojau. |
Ar mylėsi – Paklausti bijau. Eisiu, eisiu, Rugsėjui lašnojant, Į tave Kaip lig šiolei ėjau. Vėlų vakarą, Rudenį pilką Tavo balsas Pro rūką aidės. Šauks į kelią – |
Į tolimą, ilgą, Pasitiks Ir per naktį lydės. Ir mylėsiu Tave Tau nežinant. Meilė švies man Visu tuo keliu – – – Amžina ir šviesi Kaip žvaigždynai Kaip žydėjimas Lauko gėlių. |
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.