Sekmadienis. LTV Didžioji studija paruošta, žiba prožektoriai, kameros įjungtos, žiūrovai nekantrauja prie žydrųjų ekranų. Prasideda ne ŠOKIO ar ŠOKO BŪSENA, šokio žanrų ir atlikėjų „makalynė“.
Ilgai lauktas ir reklamuotas nacionalinis šokio konkursas įgavo pagreitį (terminas labai populiarus žiniasklaidoje) ir ką mes matome: komisija iš keturių Lietuvai nusipelniusių choreografų, kurie aikčioja nuo „puikių šokio kompozicijų“ ir aiškiai praranda amą, kai profesionalūs atlikėjai „normaliai“ atlieka sukurtą šokio kompoziciją.
Komisija šoka nuo kėdžių ir karštai ploja … PAGALIAU SULAUKĖM! … Komentarai puikūs – štai turime talentus.
Projektą tęsia „visokio plauko“ moksleiviški kolektyvai, o projektas primena rajonų kolektyvų apžiūras. Komisija bando komentuoti: gal kitą kartą sušoksit geriau, gal kolektyvai bent sinchroniškai atliks judesius, gal geriau pateiks šokio brėžinį, gal kokia mintis atsiras šokyje …
Bet kur tau – kuo toliau, tuo blogiau. Atvirai tariant silpni tie šokėjėliai, nėra net į ką „akis paganyti“.
Antra projekto dalis dar įdomesnė. Tiek nerimo, nežinios, nes komisija renka nacionalinius talentus finalui, vyksta „karštos“ diskusijos, per kraštus liejasi emocijos.
Ką išrinks? Televizijos žiūrovai „užgniaužę kvapą“ laukia – kam iš 9 dalyvių dviem nusišypsos laimė, kas bus tie „patys pačiausi“.
Po ilgų ir „karštų“ komisijos aptarimų ir ginčų pagaliau sulaukiama komisijos verdikto. Skamba „žiauri“ muzika, šokėjai drebina kinkas, stovėdami kaip ant ešafoto – liksim ar ne, o vedėjas, išlaikęs režisūrinę pauzę, pagaliau paskelbia nugalėtojus. Kaip antai – senjorė Angelina, nes ji padarė špagatą ir gražiai pavaikščiojo po sceną su klumpėmis, o finale (tikriausiai) išeis su vyžomis ir dar kartą visus nustebins šokdama „a la“ gatvės šokį. Valio! Kokia atomazga, koks nuostabus ir nepakartojamas reginys. Šokio menas triumfuoja.
Su nostalgija prisimenu šokio projektą „Tu gali šokti“. Tai buvo aukščiausio lygio šokio projektas, kur ne tik dalyviai, bet ir mes, žiūrovai, žavėjomės profesionaliais šokėjais, puikiomis choreografinėmis kompozicijomis, kostiumais, apšvietimu, projekto režisūra. Tai paliko nepamirštamą įspūdį.
.
Taip ir liko neaišku, kokio tikslo siekiama, kuriant šį projektą? Ar leisti pasirodyti saviveikliniams, vaikų šokių kolektyvams, šokančioms mamoms, mokančioms kelis šokio elementus? O gal buvo manoma, kad žiūrovą nustebins keletas profesionalių šokėjų? Reikia pripažinti: projektas nevykęs, dirbtinis, bandomas pritemti prie aiškiai nevykusios idėjos. Kad visi gali šokti mes žinom, saviveiklos pilna Lietuva, o gal projekto idėja ir yra – MES VISI GALIM ŠOKTI – nepatinka nežiūrėk?