Net ir vėsiomis vėlyvo rudens dienomis patyrę grybautojai Dzūkijoje dar renka paskutinį grybų derlių. Nors grybų jau nėra gausiai, tačiau ilgėliau pavaikštinėjus po pušyną ir įdėmiau paieškojus tikrai pintinę dar prisirinktume. Parsinešę vėlyvojo rudens gėrybių ruošime patiekalus, bet ar saugu juos valgyti?
Dažniausiai rudenį randamas ir labiausiai mėgstamas grybas yra žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre) labiau žinomas kaip žaliuokė, dažnai atsiduriantis ant mūsų stalo.
Žaliuokės populiarumu beveik nenusileidžia baravykams: jos sūdomos, marinuojamos, troškinamos su daržovėmis. Žaliuokių atsargų prisiruošiama visai žiemai, nes Lietuvoje tai vieni mėgstamiausių grybų.
Tačiau šis delikatesas pastaruoju metu sulaukia prieštaringų vartotojų ir specialistų vertinimų. Žaliuokes mėgstantiems dzūkams keista turbūt girdėti, tačiau mokslininkai įspėja – žaliuokės kai kuriems žmonėms gali būti pragaištingos. Turintys tam tikrą genetinį polinkį asmenys neturėtų dažnai ir daug valgyti šių miško gėrybių.
Pastaraisiais metais vakarų europiečių virtuvės meniu žaliuokių beveik nebeliko. Specialistai patarė nevalgyti žaliuokių, jie taip pat nurodė, jog šie grybai gali būti pavojingi, jeigu jų suvalgoma daugiau kaip 150 gramų (žalių svorio) per savaitę.
Kaip teigia knygos „Toksikologo užrašai“ autoriai Robertas Badaras ir Danutė Jonušienė, požiūris į žaliuokes pasikeitė, kai 2001 metais prestižinis medicinos žurnalas „New England Journal of Medicine“ pranešė apie dvylika apsinuodijimo atvejų, užfiksuotų Prancūzijoje 1992–2000 metais.
Trys jų baigėsi mirtimi. Mokslininkai nustatė, kad žaliuokės sukėlė rabdomiolizę – būklę, kai nyksta raumenys, sutrinka inkstų veikla, gali sustoti širdis. Bet oficialiai buvo pripažinta tik tai, kad žaliuokės gali būti nuodingos tik kai kuriems žmonėms ir tik jų padauginus.
Atrodo, žaliuokėse esanti medžiaga veikia ne visus žmones, tai – pigmentai, kurių sąveika su žmogaus organizme esančiomis medžiagomis gali sukelti pavojingą būklę. Mokslinėje spaudoje aprašytą žaliuokių keliamą pavojų žmonės pajunta praėjus maždaug 24–72 valandoms po apsinuodijimo.
Ištyrus tris atvejus, kai Prancūzijoje nuo žaliuokių mirė žmonės, paaiškėjo, kad visi nukentėjusieji valgė šių grybų mažiausiai triskart per 2–3 dienas. Būdingi negalavimo požymiai – sunkumo jausmas, nuovargis, silpnumas, šlaunų skausmai. Tokie pojūčiai gali užklupti ir patempus kojų raumenis, prasidėjus reumatui.
Faktams patikslini ir patvirtinti mokslininkai atliko eksperimentus su pelėmis. Pradėjus šerti žaliuokių milteliais ir žaliuokių ekstraktu laboratorinius graužikus, jiems taip pat nyko raumenys, padidėjo kreatino kinazės rodiklis. Taip buvo padaryta išvada – valgant daug žaliuokių per trumpą laiką gali suirti raumenys.
Pastarąjį dešimtmetį tokių faktų gausėjo, vien Lietuvoje valgydami žaliuokes apsinuodijo keliolika žmonių, iš jų du mirė. Visi šie atvejai patvirtinti. Nesveika daug ir dažnai valgyti žaliuokių, nes tai sunkiai virškinamas maistas. Ypač šio patarimo turėtų paisyti asmenys, turintys tam tikrą genetinį polinkį.
Nors ir koks bebūtų skanus ir sotus šis miško teikiamas delikatesas, vartoti nepatartina, atsargus žmogus moka nelaimės išvengti.