„Norėjome susikurti ramybės oazę sau ir artimiausiems žmonėms“, – taip apie savo sodybą Alytaus rajone, Bendrių kaime, kalba alytiškė medikė Adelė Dimšienė. Ir išties – namelis, lyg saugodamas privatumą, pasislėpęs tarp medžių. Čia – maloni ausiai tyla, kurią paįvairiną nebent gamtos garsai. O pavaikščiojus aplink ar užėjus vidun, pasijunti tarsi sugrįžęs į seniai praėjusius laikus: kiekviename kampelyje vietą radę iš tėviškės atvežti senoviniai daiktai, mamos ir močiutės sukurti rankdarbiai. Pavargusiems nuo miesto šurmulio, modernumo, šis jaukus kaimo namelis – ideali vieta pabėgti ir „išvalyti“ mintis.
Viską pertvarkė savomis rankomis
Miroslavo seniūnijoje esančią sodybą Adelė ir jos vyras Jonas Juozas įsigijo prieš dvejus metus. Nors turi namą Alytuje, tačiau, kaip patys sako, ieškojo vietos, kur būtų daugiau privatumo ir kuo užsiimti sulaukus garbaus amžiaus.
„Mano vyras – jau pensininkas, tad jis čia praleidžia išties daug laiko. Aš dar dirbu, tačiau išėjus ilsėtis, taip pat norėsis kažkuo užsiimti, nesėdėti vienoje vietoje. Čia – daugiau žemės nei mieste, sodas, daržas, veiklos tikrai nemažai, tik spėk suktis“, – kalbėjo A. Dimšienė.
Kada pirko sodybą, ji buvo apleista, „užgriozdinta“ įvairiais rakandais, tačiau per pora metų Adelė ir Jonas Juozas ją rekonstravo, sutvarkė taip, kaip norėjosi. Viską darė savo rankomis ir pastangomis, išlaikydami senovinės kaimo sodybos autentiškumą.
Jie su šypsena prisimena laiką, kuomet ieškojo tinkamos sodybos. Apžiūrėjo ne vieną variantą ir rasti sutarimą tarpusavyje nebuvo taip lengva. O kad bediskuotuojant nekiltų ginčų, Jonas Juozas Adelei verčiau parašė laišką, kuriame išdėstė, kodėl Bendrių kaime esanti sodyba, jo nuomone, geriausias pasirinkimas.
Tuomet Adelė atrašė: „Aš šiuos argumentus suprantu ir priimu, bet man svarbu restauruojant neprarasti sveikatos, tačiau gal įveiksime bendrom jėgom“. Ir ištikrųjų – įveikė.
Sodyboje – širdžiai mieli ir praeitį menantys daiktai
Darbo įdėta labai daug. Garaže įkurta jauki lauko virtuvė, klėtyje – nakvynės vieta. Lauke – pavėsinė pasisėdėjimui, kur ant sienos kabo senovinės šieno rezginės, o joje autentiškos interjero detalės: Adelės mamos skarelės bei Jono kaklaraiščiai.
Pravėrus sodybos dalis, čia taipogi galima rasti daug dalykų, kuriuos šiais laikais dažniau pamatysi kur nors muziejuje nei namuose: verpimo ratelis, sviestamušė, senovinė siuvimo mašina, skalbimui naudota kultuvė, senoviški baldai. Name – ir Adelės mamos, močiutės rankų darbo siuviniai, vonios kambaryje – net ir 1920 metais austas rankšluostis.
„Turėjome iš tėviškės parsivežę daug širdžiai mielų daiktų, tačiau neturėjome jiems tinkamos vietos. Mieste tai jau viskas sudėliota, taip lengvai senovinių daiktų neįkomponuosi. O čia, kaime, viskas tarsi savaime atrado sau vietą“, – sakė A. Dimšienė.
Atgaivintas ir pertvarkytas kluonas – staigmena vestuvių proga
Šią vasarą moteriai kilo ir dar viena originali idėja. Rugpjūčio mėnesį vyko anūkės vestuvės, o ši išreiškė norą antrąją vestuvių dieną su draugais atvykti pabuvoti senelių sodyboje, Bendrių kaime.
„Tai mums buvo stimulas dar labiau apsitvarkyti ir kažką įdomaus saugalvoti. Žinoma, jaunimas ruošėsi nakvoti, tad kilo mintis nakvynei paruošti ir kluoną-klojimą. Tam turėjome dvi savaites. Tad kluoną kardinaliai pertvarkėme, išvalėme, sumeistravome lovas, papuošėme praėjusius laikus menančiomis interjero detalėmis. Senais laikais juk būdavo, kad vestuvių svečiai neretai nakvodavo klojime, tiesiog ant šieno, o čia jau kur kas geresnis variantas“, – šypsojosi Adelė.
Sutuoktiniams ir jų svečiams tai turėjo būti staigmena. Jiems buvo iš anksto pranešta, kad nakvyne rūpintis nereikės. Kadangi žmonių buvo virš 20, tai nakvoti buvo galima ir naujai atgijusiame kuone, ir klėtyje, bei sodybos namelyje.
„Mes juos išlydėjome ir laukėme reakcijų. Jaunimas siuntė žinutes, dėkojo, dalinosi įspūdžiais. Nakvoti tokioje senovinėje sodyboje ar dar kluone jiems buvo išskirtinė patirtis. Smagu, kad jaunimui patiko“, – sakė moteris.
Adelė ir Jonas džiaugiasi, kad šeimos santykiai, ryšiai, yra glaudūs ir artimi, gera juos matyti atvykstant.
„Čia būti – savotiška relaksacija tiek mums, tiek artimiesiems. Pakerėjo ypatinga sodyboje tvyranti tyla, privatumas. Atvažiuoji, ir širdis atsigauna“, – teigė A. Dimšienė.