Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje žinomas žurnalistas, rašytojas, TV laidų „Auksinis protas“ ir „Pinigų karta“ vedėjas Andrius Tapinas gausiai susirinkusiai publikai pristatė savo antrąjį romaną „Maro diena“. Knygos pristatymas vyko kiek neįprastoje aplinkoje.
Stimpankinėmis iliustracijomis ir grėsmingais maro užkrato įspėjimais paženklinta biblioteka pradžiugino ne tik susitikimo dalyvius, bet ir patį rašytoją. Nepaisant darganoto oro renginys sutraukė būrius alytiškių. Jaunimą į susitikimą atginė noras pakalbėti apie fantastiką bei Tapino kūrybą, vyresni gi troško pamatyti „gyvą Tapiną“ ir padiskutuoti su laidų vedėju aktualiomis temomis.
Susitikimo pradžioje svečias negailėdamas kritikos trumpai apžvelgė Lietuvoje transliuojamų TV laidų kokybę, pasidžiaugė aukštais „Auksinio proto“ reitingais bei savo debiutinio romano „Vilko valanda“ sėkme. Anot jo, nors leidykla ir rizikavo, leisdama pirmąją lietuvišką stimpankinio žanro knygą 10 000 egz. tiražu (įprastas tiražas Lietuvoje: 1000-1500 egz.), tačiau parduoti 25 000 „Vilko valandos“ egzempliorių liudija, jog lietuvaičiai mėgsta ir vertina fantastinę literatūrą. Ypač lietuvišką.
Knyga neapsiribojo vien tik popieriniu pavidalu. Atsirado kompiuterinis žaidimas „Vilko valandos“ motyvais, išleista audio ir interaktyvi knyga, skirta jaunesniajai auditorijai, kurią, anot autoriaus, ypač sunku sudominti bet kokia knyga. Buvo net išleista viena animacinio filmo serija ir komiksas, kuris, deja, didelio populiarumo nesulaukė. Romanas buvo išverstas į anglų, makedonų ir latvių kalbas, tačiau anglakalbių skaitytojų ši knyga nesudomino. „Nežinau. Gal knyga bloga, gal vertimas prastas. Gal lietuvaičių vardai jiems neįkandami“, – atviravo rašytojas. Beje, besiskundžiantiems aukštomis knygų kainomis Lietuvoje, Andrius priminė, jog Latvijoje jo knyga kainuoja net 25 €. Už panašią sumą Lietuvoje būtų galima nusipirkti ne vieną, o pora knygų.
„Maro diena“ dienos šviesą išvydo daugiau kaip prieš metus, tačiau jos kelias iki skaitytojų nebuvo rožėmis klotas. Andrius su šypsena mena pirmąją leidėjų reakciją, perskaičius jo kūrinį. „Tai blogiausia knyga, kurią esu skaičiusi“. Taip antrąjį Tapino „opusą“ įvertino leidyklos redaktorė, beje, tą patį sakiusi ir apie pirmąją jo knygą, „kuri buvo ilgai ir skausmingai taisoma“. Autoriaus teigimu, antroje knygoje atsirado daugiau magijos, daugiau anapusinio pasaulio būtybių, atsirado nauji miestai. Šiame romane Andrius apjungė du giminingus žanrus: stimpanką ir postapokalipsę, ir toks sprendimas, jo nuomone, davė teigiamą rezultatą.
Rašymas, anot Tapino, tai ne tik sunkus ir varginantis darbas, bet ir nemenkas stresas. Ir rašoma tikrai ne dėl pinigų, šlovės ar noro įsiamžinti, o dėl saviraiškos. Ar įmanoma nustebinti skaitytoją knygos tęsiniu? „Sunku, bet pabandyti verta“. Andrius prisipažįsta norėjęs, jog antrajame kūrinyje būtų žymiai daugiau veiksmo, kad skaitytojas nerimastingai verstų puslapį po puslapio iki paties galutinio finalo. „Aš norėjau parašyti išskirtinai greitą knygą, išskirtinai greitu ritmu. Kad tai būtų knyga, kurią sunku atidėti į šalį. Ne dėl to, jog ji turi kažkokią tai išliekamąją vertę, o dėl to, jog norisi sužinoti: o kas gi bus toliau?“
Nors romano veiksmas vyksta ir Konstantinopolyje, ir Londone, pagrindinė kūrinio intriga yra mezgama Kaune. Andrius pasiskundė, jog apie XIX a. Kauną nebuvo itin daug istorinės medžiagos, nes pagrindinės istorinės žinios pateikiamos skaitytojams jau atgavus nepriklausomybę. „Tad jei neturi įdomių istorinių faktų, tuomet lieka forto ar Nemuno salos legendos“.
Norėdamas romane kuo įtaigiau pavaizduoti Kauno fortų požemius, jis su palydovu leidosi į požeminę kelionę po fortais, tačiau, rašydamas apie Konstantinopolį, pasitenkino programos „Google Earth“ teikiamomis galimybėmis, nes taip per trumpesnį laiką galima apžvelgti daugiau objektų. „Dievinu informacines technologijas. Viską darau kompiuteriu. Tik pasirašinėju ranka.“
Andrius tikisi, jog su skaitytojais žaidžia sąžiningą žaidimą. Jis neapsimetinėja ir labai aiškiai pasako, ką gaus skaitytojas, perskaitęs šią knygą. Anot jo, tai nėra standartinis, įprastinis lietuviškas romanas. Tai nėra ir pretenzija į kažkokią tai aukštesnę, rimtąją literatūrą. „Vienintelis jo tikslas – suteikti jums pramogą“.
Paklaustas apie trečiąją knygą, Andrius paatviravo, jog jame anapusinis pasaulis, jo legendos ir būtybės turės vis didesnę įtaką būsimam dideliam konfliktui. Koks jis, rašytojas dar nežino, tačiau neabejotinai bus grįžtama į Vilnių, nes autorius dar turi daug nepapasakotų istorijų ir „dvi absoliučiai nerealias legendas“, kurioms pamatas buvo padėtas pirmoje knygoje. Tad jau dabar Andrius skaitytojams žada įdomią intrigą, naujas legendas, netikėtas istorines asmenybes ir grandiozinį finalą.
Pusantros valandos prabėgo nepastebimai, o nuvingiavusi norinčių įsigyti knygą bei autografą eilutė tik patvirtino teiginį, jog žmonės mėgsta lietuvišką nuotykinę literatūrą ir noriai pasineria į stimpankinį Andriaus Tapino pasaulį. Pasaulį, kuriame iškilios istorinės asmenybės nužengia nuo granitinių postamentų ir rašytojo fantazijos dėka, gavusios naują gyvenimą, metasi į nuožmią kovą su bundančiu blogiu, kurio ir realiame gyvenime netrūksta.
