Simajudas – Marcinkonių parapijos bažnyčios ir jos globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Visus į juos atėjusius pasitiko gražiausioj rudenio mozaikoj švytinti medinė, labai jauki 1 880 metais statyta ir prieš keletą metų parapijiečių lėšomis dailiai atnaujinta Marcinkonių bažnytėlė. Simajudo švęsti kaip ir kasmet į bažnytėlę gausiai susirinko tikintieji ne tik iš visos parapijos, bet ir iš svetur.
Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo, Šv. apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika, br. kun. dr. Saulius Rumšas OP ir parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.
Šventė buvo ypatingai dvasinga, kupina jautrių akcentų – atlaidų metu kiekvieno širdį palietė tokie lengvi, bet iš tiesų gilūs, taiklūs ir labai prasmingi į svečius atvykusio kunigo Ričardo Doveikos pamokslo žodžiai apie mokėjimą švęsti sekmadienį, apie maldos ir atėjimo melstis į bažnyčią svarbą, apie Simono ir Judo Tado atlaidus – susiburti bendrystėje šeimas, gimines, draugus, kaimynus. Apie Dievo dovaną mokėti kitam dovanoti savo laiką, jaustis svarbiu, nes kai tai pajunti, gyvenimas pasikeičia – tu gali viską.
Buvo prisiminta Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų, gyvenimo istorija. Šv. Simonas (I a.) evangelistų dar vadinamas kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos žydų sektos narius, kuriai Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis buvo vienas iš dvylikos pirmųjų Kristaus mokinių. Šv. Judas (Tadas) laikomas Šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judui (Tadui) priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80 m. Šventieji apaštalai, atsiliepę į Kristaus kvietimą, apaštalavo Sirijoje, Mesopotamijoje, Persijoje, krikštijo žmones. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu.
Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu puošia sieną virš pagrindinio bažnyčios altoriaus.
Taip pat prisimintos ilgametės gražios Marcinkonyse švenčiamo Simajudo tradicijos, pasidžiaugta parapijiečių susitelkimu sprendžiant įvairius su bažnyčia susijusius klausimus.
Atlaidai buvo ypatingai iškilmingi, nes juos papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis sukūrė, gražiuosius medinės bažnytėlės skliautus drebino, širdis virpino įspūdingas Kauno liaudiškų giesmių ansamblis „Ant meto naujo“, vadovaujamas Simonos Jašauskytės.
Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius dėkojo svečiams kunigams ir parapijiečiams už bendrą maldą, ansambliečiams – už nuostabų koncertą, pasidžiaugė gražiomis parapijos bendruomenės iniciatyvomis, kurios telkia ir vienija.
Aplink bažnyčią nusidriekė iškilminga bažnytinė procesija, kurioje po dailią savo kaimo vėliavą nešė parapijos kaimų žmonės.
Vyriausios kartos marcinkoniškiai dar atsimena, kad praeityje Marcinkonyse švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas Simajudo turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Varėnos krašto bitučių medaus, spanguolių, skanių naminių pyragų ir dailių keramikos dirbinių. Buvo ir daug dzūkiškų vaišių – „ausytių“ su grybais, grikinės babkos, žolelių arbatos… Ir daug smagių pašnekesių neskubant – kelios močiutėlės sakė: „Kur ca skubycis, taigi atlaidas, Šventa dziena. Būkim ir bendraukim“.
Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus parapijiečių susibūrimas.
Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai. Tos senosios tradicijos čia dar gyvuoja ir tai yra nuostabu.
