„Auksarankė!“ – tokia pirma mintis kyla žvelgiant į alytiškės Ingos Beleckienės rankų darbo kūrinius. Moteris iš pažiūros niekuo neišsiskiriančias lėles paverčia tikromis lietuvaitėmis, mat jas papuošia savo siūtais tautiniais kostiumais. Kiekviena detalė, medžiagos ir raštai – kruopščiai atrinkti ir iki skrupulų apgalvoti, perteikiantys kiekvieno etnografinio regiono išskirtinumą ir tautiniams kostiumams būdingus bruožus.
Siekia perteikti autentiškumą
I. Beleckienė teigia, kad tautinius drabužius siuva ne iš autentiškų medžiagų, tačiau yra įstitikinusi, kad autentiką galima atskleisti ir tinkamai parinkus, pritaikius turimus audinius. Be abejonės, tam reikia sukaupti daugybę žinių, domėtis etnografija, žinoti, kas būdinga etnografinių regionų tautiniams kostiumams – tik tada gali pritaikyti audinius, raštus ir kitas detales.
„Audinių ieškau visur, kur tik įmanoma: dėvėtų drabužių parduotuvėse, daiktų mainų punkte „Mainukas“, juos man dovanoja artimieji, draugai, net ir visai nepažįstami žmonės, kuriuos žavi mano darbai. Rasti medžiagas – gan sudėtingas procesas. Etnografijoje kažko naujo neišrasi, tiesiog remiuosi savo žiniomis, literatūra, senolių pasakojimais, muziejiniais pavyzdžiais ir ieškau“, – pasakojo alytiškė.
Kairėje – Klaipėdos krašto lėlytė, dešinėje – dzūkaitė.
Savo siūtais tautiniais kostiumais šiuo metu ji rengia porcelianines lėles. Tiesa, rasti tinkamų lėlių – nėra taip paprasta. Dažna jų šiais laikais būna pagaminta pagal įvairius animacinius personažus, daugelis – neproporcingų formų, veido bruožų. Tokios – netinkamos. Reikia, kad lėlė išties primintų žmogų.
Inga sako, kad pasiūti tautinį kostiumą vienai lėlei ir viską sukomplektuoti iki mažiausių detalių užtrunka dvi dienas. Žinoma, tuo atveju, jeigu turimos visos reikiamos medžiagos.
„Jei jau pradedu, tai siuvu be pertraukų. Būna, kad ir iki paryčių prasėdžiu, kol viską pabaigiu. Man tai – išties širdžiai malonus laisvalaikio praleidimo būdas. Džiaugiuosi, kad mano tautiniais kostiumais siūtos lėlės neša žinią apie mūsų šalies išskirtinumą, savitumą, supažindina žmones su tautinio kostiumo subtilybėmis. O be visa ko, kažkam jau nebereikalingos medžiagos, audiniai siuvant yra panaudojami antrą kartą, tarsi prikeliami naujam gyvenimui“, – kalbėjo I. Beleckienė.
Kairėje – aukštaitė, dešinėje – žemaitė.
Vilkėti tautinį kostiumą – vaikystės svajonė
Pasak jos, žmonės kartais net nesusimąsto, kokius vertingus daiktus išmeta. Jai yra tekę rasti prie konteinerio paliktą divoną, kurį priglaudė savo namuose.
Inga teigia, kad domėjimasis etnografija, mūsų tautos paveldu jai – tarsi įaugę į kraują. Moteris gerai prisimena tą akimirką, kuomet būdama šešerių metų, ji vaikystėje pirmą kartą pamatė tautinį kostiumą, kurį kaime vykusiuose atlaiduose vilkėjo kaimynė.
„Tais laikas tai buvo nedažnas reginys. Kaimynė Veronika ėjo apsivilkusi savo austiniu kostiumu. Man, kaip vaikui, šis vaizdas paliko neišdildomą įspūdį. Tuomet pagalvojau, kad kai užaugsiu, būtinai tokį turėsiu“, – prisiminimais dalinosi alytiškė.
Kairėje – lėlės, iškeliavusios pas vaikus į Vilnių, dešinėje – dzūkė.
Moteris taip pat pamena, kuomet paauglystėje ją močiutė supažindino su audimo technika. Senolė visoms anūkėms norėjo padovanoti po savo išaustą divoną. Be visa ko, leidžiant vaikystės dienas Raitininkų apylinkėse, Lizdų kaime, Inga visuomet girdėdavo lietuvių liaudies dainas – kadangi močiutė dainavo ansamblyje, kiekvieną dieną pradėdavo su daina.
„Nors mane išties žavėjo etnografija, tačiau užaugus keliai nuvedė visai kitur, į sportines veiklas. Tačiau 2015 metais apsilankiau Alytuje vykusiame „Jotvos vartaų“ festivalyje, kur vėlgi prieš akis iškilo senieji amatai. Pamačiau, kaip žmonės čia dalyvauja pasipuošę baltiškais kostiumais ir pati tokio užsinorėjau. Pasisiuvau, o paskui nusprendžiau įgyvendinti ir vaikystės svajonę – pasisiūti tautinį kostiumą“, – pasakojo I. Beleckienė.
Ingos siuvinėta prijuostė.
Lėlės – ne tik tik žaidimams, bet ir pažinimui
Alytiškei tautinis kostiumas buvo pasiūtas, tačiau, tapusi Alytaus kultūros centro folkloro ansamblio „Žvangucis“ nare, ji sužinojo, kad jos turimas kostiumas anaiptol neatitinka nė vieno regiono. Tuomet moteris ir ėmė gilintis, domėtis, kas gi būdinga vieno ar kito regiono tautiniams kostiumams. Teko praleisti ne vieną diena bibliotekose, muziejuose.
„Pamačiau, kad kai kurios tautinio kostiumo dalys yra labai brangios. Pagalvojau: bet juk aš turiu rankas ir kai ką galiu pasiūti pati. Taip ir pradėjau siūti prijuostes, galvos apdangalus, siuvinėti“, – sakė alytiškė.
Jos vaikystės svajonė išsipildė – tautiniu kostiumu jai pasipuošti tenka gan dažnai. Moteris dainuoja ansamblyje „Žvangucis“ ir teigia, kad daugelis kolektyvo narių išmano įvairius amatus, stebina savo rankdarbiais, vienas kitą palaiko, o Ingai padovanoja ir siuvimui reikiamų audinių.
Dešinėje – teko pabūti ir Velykų bobute.
Kalbant apie lėles, pirmąją tautinį kostiumą alytiškė pasiuvo mažai lėlytei – rankų darbo kalėdiniam eglutės žaisliukui. Po to lėles su tautiniais drabužiaus ėmėsi kurti taip vadinama senovine rištine technike, be jokių siuvimo adatų.
Na, o naujausi alytiškės darbai – tai jos pasiūti tautiniai kostiumai, kuriais ji puošia porcelianines lėles. Moters pasiūtuose drabužėliuos skleidžiasi visas kostiumo grožis, kiekvieno regiono išskirtinumas.
„Daiktų mainų punkte „Mainukas“ radau niekam nereikalingą, bet kokybišką lėlę. Parsinešiau ją namo ir pasiuvau tautinį kostiumą. Taip lėles ėmiau puošti vieną po kitos. Teko lėlyčių ir vaikams padovanoti. Manau, kad smagu tokią lietuvaitę turėti. O dar maloniau – kad ji – ne tik žaislas, bet ir priemonė edukuoti, šviesti, nešti žinią apie mūsų tautą, supažindinti su tradicijomis, papročiais“, – kalbėjo alytiškė.
Rištinės lėlės.
Siuvinėtas megztinis, konkurse pelnęs 2-ąją vietą.