Nedarbas, ypač jaunimo tarpe – viena opiausių Alytaus apskrities problemų. Statistika negailestinga: jei Lietuvos bendras nedarbo vidurkis 2015 m. siekė 8,7 proc., tai Alytaus apskrityje buvo gerokai didesnis – 12,3 proc. Ir tai – toli gražu ne savivaldos lygmens problema, o vyriausybės neveiksnumo ir regionų ignoravimo rezultatas.
Varijuodami šiais skaičiais dažnai nė nesusimąstome, kad jie kaip niekas kitas apnuogina gelminių valstybės problemų šaknis. Juk darbo nerandantis ir pajamų stokojantis žmogus, ypač ką tik palikęs mokyklos ar kitos švietimo įstaigos suolą, iškart tampa socialinių išmokų gavėju; negalėdamas kurti ir išlaikyti šeimos, auginti vaikų – nepadeda spręsti visuomenės senėjimo problemos; neturėdamas galimybių susikurti bent minimalios gerovės – nusivilia savo šalimi. Ar po to galime stebėtis, kad kasdien šalį palieka pilnas lėktuvas žmonių, kurie viliasi surasti laimę emigracijoje?
Deja, net ir ekonominio augimo metu dabartinė vyriausybė neturėjo pakankamai valios atsigręžti į regionus bei imtis spręsti sistemines problemas. Tai taps svarbiausia užduotimi naujajam parlamentui, bet iš jo galime tikėtis daugiau tik tuo atveju, jei išrinksime profesionalius, ryžtingus ir planą turinčius žmones. O juk delsti jau nebeturime teisės.
Ieškodami išeičių visų pirma turime suvokti, kad investicijos ateina ir darbo vietos atsiranda ten, kur kuriasi gyventojai. Todėl valstybė negali būti tik pasyvi stebėtoja: turi atsirasti paskatos žmonėms likti ir kurti Lietuvoje, ypač jos regionuose. Jei kaimuose bei mažesniuose miesteliuose gyventojų skaičius būtų bent jau stabilus, o reikšmingą dalį bendruomenių sudarytų darbingo amžiaus žmonės, atsirastų papildomų sąlygų kurtis verslams, naujiems stambiems projektams. Deja, Lietuva jau seniai išgyvena sodybų tuštėjimo metą. Todėl turime stiprinti jaunas šeimas, kurios prisidėtų prie gimstamumo bei visuomenės senėjimo problemos sprendimo.
Bet ką gi daryti?
Besikuriančiai šeimai yra labai aktualus būsto klausimas. Juk sunku svarstyti apie šeimos pagausėjimą gyvenant ankštame būste ir neturint pakankamai pajamų net svajonėms apie kažką patogesnio. Būtent čia turėtų būti sutelktas valstybės dėmesys.
Konkretus siūlymas: pirmąjį būstą įsigyti nusprendusiai jaunai šeimai, auginančiai vieną vaiką, valstybė padengtų 5 proc. suteikto būsto kredito, du vaikus – 10 proc., tris ir daugiau vaikų – 15 proc. Be abejo, parama būtų suteikiama atsižvelgiant į šeimos gyvenamą teritoriją ir skatinant kurtis būtent regionuose. Todėl jei šeimos perkamas būstas yra ne didmiestyje arba kurortinės teritorijos statusą turinčioje savivaldybėje, valstybės parama galėtų papildomai išaugti dar 15 proc. Pavyzdžiui, priėmus tokią programą jaunai šeimai, auginančiai tris vaikus ir norinčiai įsigyti būstą Alytaus rajone, valstybė kompensuotų iki 30 proc. būsto kredito.
Taip pat tikslinga suteikti galimybę šeimoms pagal panaudos sutartį įsigyti laisvos valstybinės žemės sklypus, tinkamus gyvenamajai statybai. Gavusi sklypą, šeima būtų įpareigota per nustatytą laikotarpį pasistatyti namą. Po statybų, žemės sklypas su namu šeimai būtų suteikiamas nuosavybės teise su įpareigojimu jo neparduoti 10 metų. Tai būtų itin aktualu kaimiškose vietovėse. Tokia sistema būtų efektyvi, nes skatintų šeimas dirbti, užsidirbti ir auginti vaikų – jie nebūtų našta, o atvertų galimybes gauti būtiną valstybės paramą.
Žinoma, tai kainuotų nemažai biudžeto lėšų. Todėl reikia galvoti ir apie papildomus pajamų šaltinius, tokius kaip ES struktūrinės paramos lėšos, kurios dabar, deja, dažniausiai nukreipiamos ne į visuomenės gerovės augimą, o tiesiog „į sementą“. Papildomų pajamų į biudžetą duotų valstybės įmonių dividendai, kurių įmonės sumoka vis mažiau. Kiti šaltiniai – mokesčių surinkimo gerinimas, kova su šešėline ekonomika, kurios mastas siekia apie ketvirtadalį bendrojo vidaus produkto (BVP).
Taigi, būdų ir priemonių, kaip mažinti regioninę atskirtį, skatinti jaunas šeimas savo ateitį kurti Lietuvoje, tikrai yra. Klausimas ar atsiras tų, kuriems pakaks ryžto jas įgyvendinti.