Laurynas Kasčiūnas per pastaruosius metus tapo vienu labiausiai matomų politinių veikėjų Dzūkijoje. Apkeliavęs daugelį regiono miestų ir miestelių, susitikęs su vietos bendruomenėmis jis pristatė save kaip Tėvynės Sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų kandidatą vienmandatėje Dzūkijos Seimo rinkimų apygardoje.
„Dzūkija man – įkvėpimas“,- sako L. Kasčiūnas. Tačiau kodėl vilnietis pasirinko būtent Dzūkiją? Kokias regiono problemas jis įžvelgia ir kokius konkrečius pasiūlymus pateikia? Galiausiai kodėl jo šeimos istorija leidžia tikėtis, kad pažadai, priešingai nei dažnai būna, neliks tik tuščiais žodžiais, bet bus įgyvendinti praktikoje?
Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbis su dr. L. Kasčiūnu.
Jūs pats gimėte, augote ir gyvenate Vilniuje. Nepaisant to, šiandien Jūsų prioritetas – Dzūkija, kur per pastaruosius metus spėjote nemažai nuveikti. Kodėl būtent šis regionas Jums yra svarbus šiandien?
Su bendražygiais kasmet vykstame į istorinės atminties ekspedicijas, aplankėme Sibiro, Karlago lagerius, tad puikiai žinau mūsų šalies didvyrių istoriją. Simboliškas sutapimas, kad Kasčiūnų pavadinimo kaime Dzūkijos miškuose buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, slėptuvėje buvo spausdinamas pogrindinis partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.
Todėl Dzūkija man – įkvėpimas, nes šis regionas yra laisvės kovotojų lopšys, čia buvo itin stiprus partizaninis pasipriešinimas, Simne pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Tik šių dalykų dėka šiandien turime laisvą Lietuvą.
Visgi negalime pabėgti nuo praktinių problemų. Per 25-erius nepriklausomybės metus Lietuva dėl emigracijos neteko 800 tūkst. gyventojų. Tai – didžiulis skaičius, kurį nulėmė visiškas regionų ignoravimas. Man tai rūpi, nes Lietuva yra per maža, kad galėtume laikyti tai vien Dzūkijos, vien atskirų miestų ar miestelių problema. Tai rimtas iššūkis visai valstybei, tame tarpe ir augančiam Vilniui.
Vilnius turi atsigręžti į regionus, tačiau tai įmanoma tik tokiu atveju, jei regionai bus tinkamai atstovaujami sostinėje. Dzūkijai reikalingi žmonės, kurie išmano, kaip veikia Seimas, Vyriausybė, kaip priimami įstatymai, su kuo reikia kalbėtis dėl konkrečių problemų sprendimo.
Šioje srityje aš turiu ne tik teorinių žinių. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauju politiniame gyvenime: trejus metus dirbau Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėju. Be to, su bendražygiais iniciavau keletą įstatymo projektų, tarp kurių – Pietryčių Lietuvos fondo idėja. Ja siekiama ne tik padėti šiam regionui, bet ir sumažinti žalingą Valdemaro Tomaševskio įtaką. Džiaugiuosi, kad projektą remia ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiuos ir kitus darbus atlikau net nebūdamas Seimo nariu – deja, reikia pripažinti, kad toli gražu ne visiems Seimo nariams per ketverių metų kadenciją pavyksta tiek nuveikti. Tad mano misija sostinėje kaip tik ir būtų užtikrinti deramą regiono atstovavimą bei ginti kiekvieno Dzūkijos gyventojo interesus.
Kokias problemas laikote aktualiausiomis Dzūkijos kraštui?
Turime atvirai kalbėti apie tai, kad Lietuva virsta vieno miesto valstybe. Vilnius šiuo metu sudaro jau apie pusę šalies ekonomikos – 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ketvirtį amžiaus sunkiai dirbame, kad mažintume Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos, bet dabar į ją panašėjame – juk Rusijoje taip pat dominuoja vienas ar du miestai, o visa kita yra užmiršta.
Iš to kyla kita aktuali problema – bedarbystė. Vilniuje ekonomistai dažnai džiaugiasi mažėjančiu nedarbo lygiu visoje šalyje, bet tai vyksta tik didžiuosiuose miestuose, o ne regionuose. Situacija nėra gera: jei Lietuvos bendras nedarbo vidurkis 2015 m. siekė 8,7 proc., tai Alytaus apskrityje buvo gerokai didesnis – 12,3 proc. Ir tai – toli gražu ne savivaldos lygmens problema, o vyriausybės neveiksnumo ir regionų ignoravimo rezultatas. O kur dar faktas, kad vidutinis atlyginimas Dzūkijoje nuo Vilniaus skiriasi trečdaliu… Dzūkija nusipelno tikrai daugiau.
Mano Lietuvos vizija – išplėtoti regioniniai centrai su savo specializacijomis ir privalumais. Tokiu būdu mažintume atotrūkį tarp „dviejų Lietuvų“ – augančios didžiųjų miestų dalies ir regionų, kurie kol kas paliekami skursti. Šiai žalingai krypčiai pakeisti reikia valingų sprendimų, o ne stoviniavimo vietoje.
Problemas įvardyti yra viena, bet jas išspręsti – visai kas kita. Kokius konkrečius būdus matote padedant Dzūkijai kovoti su bedarbystės, socialinės atskirties negandomis?
Visų pirma, turi būti kuriamas paramos mechanizmas regionuose investuojančiam verslui. Toks verslas turi gauti specialias subsidijas, ypač, kai panaudojamos ES struktūrinių fondų lėšos. Tam turime keisti ES struktūrinių fondų paramos verslui tvarką bei pereiti prie investavimo kaštų kompensavimo tuo atveju, kai investuojama į regionus. Tik tokiu būdu regionai taptų konkurencingi.
Antra, regionuose darbo vietas kuriančiam verslui turi būti taikoma pelno mokesčio lengvata. Ji turi siekti ne 50 proc. nuo investuotų lėšų, kaip yra dabar, bet ir visą 100 proc. Net ir viena naujai įsikurianti vidutinė įmonė, kuri aplink save burtų bendruomenę, skatintų infrastruktūros plėtrą, paslaugų sektoriaus augimą, būtų didelis pasiekimas daugeliui mažesnių Lietuvos regionų.
Trečia, regionų problemų neišspręsime, jei ten neliks gyventojų. Todėl turime skatinti šeimas kurti savo gerovę būtent čia. Konkretus siūlymas: pirmąjį būstą ne didmiesčiuose ar kurortinėse zonose įsigyti nusprendusiai jaunai šeimai, auginančiai vieną vaiką, valstybė padengtų 5 proc. suteikto būsto kredito, du vaikus – 10 proc., tris ir daugiau vaikų – 15 proc. Be abejo, parama būtų suteikiama atsižvelgiant į šeimos gyvenamą teritoriją ir skatinant kurtis būtent regionuose. Pavyzdžiui, priėmus tokią programą jaunai šeimai, auginančiai tris vaikus ir norinčiai įsigyti būstą Alytaus rajone, valstybė kompensuotų iki 15 proc. būsto kredito.
Jūs daug kalbate apie paramą šeimai, tačiau skaitytojai panašių pažadų iš politikų lūpų girdi ne pirmą kartą. Kuo jūs skiriatės nuo kitų?
Atsakymas į šį klausimą – mano paties gyvenimo istorija. Su žmona, kuri buvo mano klasiokė nuo pirmos klasės, viską pradėjome nuo nulio. Kai sulaukus dvidešimties mums gimė pirmas sūnus, kai kurie aplinkiniai sakė, kad esame per jauni, kad neatlaikysime, išsibėgiosime, šeima subyrės. Bet mes kantriai kabinomės į gyvenimą, baigėme mokslus, susiradome darbus, dirbdami išlaikėme ne tik save, bet ir savo vaikus. Šiandien jų turime jau keturis – du sūnus ir dvi dukras.
Tad savo gyvenimu įsitikinau, kokia menka yra valstybės pagalba jaunoms, besikuriančioms šeimoms. Žinoma, valstybė nepadarys šeimos laiminga, bet ji gali ir privalo sudaryti sąlygas tai šeimai apskritai susikurti. Daug žmonių baiminasi, kad nepajėgs išlaikyti atžalų, neužtikrins jiems bent minimalaus gerbūvio, šviesios ateities. Ir tas nerimas nėra nepagrįstas – juk viskas šiais laikais kainuoja. Bet be vaikų, be naujos kartos, nebus ir šalies. Todėl finansinė pagalba besikuriančioms šeimoms, mokestinės lengvatos turi tapti valstybės prioritetu numeris vienas. Ir taip tikrai bus, jei turėsiu galimybę kelti šį klausimą, nes žinau problemos sudėtingumą ir viską patyriau savo kailiu.
O tie, kurie man sakė, kad mes išsibėgiosime į skirtingas puses, labai klydo. Ištikimybė bei atsidavimas tiems, kurie manimi pasitiki, visuomet buvo kertinės vertybės. Jomis vadovaujuosi ne tik šeimoje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Politikoje – taip pat.